Skaitymas - tai pabėgimas nuo sunkių jausmų

Biblioterapijos kursus vedanti psichoterapeutė: „Skaitymas - tai pabėgimas nuo sunkių jausmų, atsiribojimas nuo nerimą keliančių įvykių“

Geštalto psichoterapeutė, rašytoja Daiva Žukauskienė teigia, kad jaunystėje pasižymėjo maištininkės dvasia, jos siela tarsi nerado sau vietos. Iš pradžių empatiška mergina pasirinko medicinos, vėliau – psichoterapijos ir pagaliau – filosofijos studijas, ypatingą dėmesį skyrė Martino Buberio filosofijai, jo dialogo principo analizei. Toliau keliai suko Geštalto psichoterapijos link. Dabar D. Žukauskienė veda biblioterapijos kursus.

Kaip ir kodėl susidomėjote biblioterapija – unikalia sielos gydymo sritimi?

Iš pradžių maniau, kad viskas, ko imuosi, neturi jokio bendro vardiklio. Dabar matau, kad visi mano pasirinkimai veda psichoterapijos link, o biblioterapija – viena seniausiai taikomų pagalbos ir savipagalbos būdų. Dar prieš pradėdama eiti į mokyklą pamėgau skaityti knygas, nuolat žaisdavau bibliotekas, žaislams skaitydavau patikusius eilėraščius ir pati kurdavau tekstus. Mokyklos laikais su draugėmis keisdavomės skaitytomis knygomis, jau tada prasidėjo mano pirmoji biblioterapijos patirtis. Knyga man pačiai visada yra pirmo pasirinkimo vaistas nuo visokių negalavimų. Psichoterapijos dar dažnokai vengiama, bet knygų skaitymas nesukelia jokio pasipriešinimo, todėl su knyga ir per knygą priartėti prie žmogaus man buvo paprasčiausia. Likimas nuvedė į biblioteką, kur vykdavo edukacinės pamokos vaikams, taip ten ir pasilikau, tik dabar pati vedu biblioterapijos kursus. Šiuo metu vyksta du projektai – „Rimti pokalbiai“ ir „Rimti pokalbiai mamoms“.

Kas, Jūsų požiūriu, yra biblioterapija?what is bibliotherapy and can it help me 1 3

Man biblioterapija yra kasdienis žmonijos išminties taikymas savipagalbos tikslais. Kitiems tai – prieinamas ir suprantamas būdas pasisemti patirties, žinių, išminties, suaktyvinti save refleksijai, pokyčiams, motyvacijai. Biblioterapija yra saugi psichoterapijos šaka, neturinti šalutinių poveikių.

Knygų skaitymo gydomąją galią suvokė jau senovės graikai. Tai liudija ant Tebų bibliotekos durų išraižytas užrašas „Sielos namų vaistinė“. Kas yra mūsų laikų biblioterapijos pradininkai?

Atsakydama į šį klausimą nenoriu žvalgytis į tolumas. Lietuvoje biblioterapijos ir psichoterapijos tėvu vadinamas daktaras Aleksandras Alekseičikas Kirinovas. Jis iki šių dienų veda biblioterapijos kursus ir psichoterapijoje taiko knygas kaip vaistus. Šio žmogaus knygos ir mokymas dar labiau sustiprino norą duoti jas kaip kelio ženklus į terapijos seansus atėjusiems klientams.

Ar daug skaitote? Juk, norint veiksmingai gydyti, reikia ne tik gerai pažinti žmogų, bet ir parinkti jam tinkamo turinio knygą?

Kiekviena nauja skaitoma knyga man kelia klausimą, kuo ji galėtų būti naudinga kitiems, ko iš jos galima išmokti? Nesivadovauju kieno nors parengtu sąrašu, rekomenduoju tik savo pačios skaitytas knygas. Labai svarbu per jas kurti bendrumo ryšį su kitu žmogumi. Dažnai kalbėti apie save sunku, o diskutuoti apie knygos herojų lengva – štai tuo ir remiuosi. Kartais mano pačios įžvalgoms patvirtinti reikia autoritetų, tada rekomenduoju filosofų kūrinius ir iš jų semtis išminties.

Kodėl būtina rinktis knygą atsakingai? Kaip atrenkate tinkamas sielai gydyti?

Ne visos tinkamos sielai gydyti, kai kurios yra tiesiog pramoginės, tokias reikia vertinti kaip meno kūrinius, bet jos nieko nemoko ir nieko negydo. Esamos mano biblioterapinių knygų sąraše skatina mąstyti, pažinti save ir pasaulį. Knygą rekomenduoju tik tuo atveju, jei pakankamai pažįstu žmogų, jei tikiu jo noru tobulėti ir padėti pačiam sau.

Ar galėtumėte paminėti knygą, kuri padėjo pacientui atsikratyti suicidinių minčių?

Turiu tokią knygą, bet ji konkretų žmogų paveikė labai keistai. Tai – Jeano Teulé „Savižudybių krautuvė“. Knyga, kurios pavadinimas šokiruoja, o turinys gydo, kuri gamina juoką ir šypsenas. Būtent ji sustabdė žmogų nuo ketinimo baigti savo gyvenimą suicidu. Mano patarimas buvo toks: „Kai tau kils noras ką nors sau padaryti, imk į rankas šią knygą ir pradėk skaityti...“ Paradoksas tas, kad žmogus jos net neatsivertė, tik ilgai nešiojosi su savimi kaip vaistą.

Ar biblioterapijos nauda išties didelė? Kas šioje srityje Jus labiausiai nustebino, sukrėtė?

Man, Geštalto terapeutei, biblioterapija patinka tuo, kad knygą klientui galiu duoti kaip terapijos tęsinį, kaip medžiagą tarp susitikimų su manimi. Biblioterapijos nauda yra tęstinė, ilgalaikė, nes žmonės prie jiems padėjusių skaitinių gali grįžti vėl ir vėl. Klientai sako, kad skaitydami kai kurias knygas kalbasi su manimi per atstumą. Mano ir Kamilos Golod „Skolinta iliuzija“ ypatinga tuo, kad šia knyga savo mintis galiu paskolinti klientams.

Savo mažais tekstukais, įžvalgomis socialiniuose tinkluose noriu pasiekti nematomus adresatus. Kartais tai būna palaikymas, pastiprinimas, kartais – lengva frustracija, ši pataiko į taikinį tik tada, kai tai aktualu. Nuostabą iš pradžių keldavo žmonių pastebėjimas, kad, skaitydami mano tekstus, jie daug anksčiau pradėdavo psichoterapiją, nei susipažindavo su manimi.

Pastaraisiais metais išleidžiama daug psichologinių, savianalizės, patariamojo pobūdžio knygų. Vieni jas mėgsta, kiti atmeta kaip laiką ryjančias, nieko nauja nesuteikiančias. Kokia literatūra – beletristinė, publicistinė ar mokslinė – gali gydyti ir suteikti daugiau vilties?

Negaliu atsakyti, kokia knyga ar koks žanras tinka konkrečiam žmogui. Į šį klausimą gali atsakyti tik jis pats ir tik susidūręs su tinkamu skaitiniu. Biblioterapijos pradinukai skaito vienokias, o pažengusieji – kitokias knygas. Kiekvienam – pagal poreikį ir gyvenimo etapą.

Siaučiant covid-19, daugelis užsidarėme namuose. Viena kolegė sako skaitanti A. Camus „Marą“, kita – G. G. Marquezo „Meilę choleros metu“, draugė siūlo O. Tokarczuk „Bėgūnus“... Kokios knygos dabar geriausiai įkvėptų gyventi?

Manau, žmogus, kuris į rankas paėmė bet kurią iš minėtų ar nepaminėtų knygų, jau ėmėsi tinkamo sau gydymo. Pats skaitymas yra gydymo būdas. Skaitydamas pasineri į kitą realybę, kitą gyvenimą, kitą erdvę. Tai laikas, kuris skiriamas sau. Skaitymas – tai aktyvi veikla, kuri leidžia kokybiškiau būti čia ir dabar, sąmoningiau save suvokti. Kartais tai – pabėgimas nuo sunkių jausmų, atsiribojimas nuo nerimą keliančių įvykių. Tai – pauzė žmogaus psichikai, leidžianti pailsėti ir atgauti jėgas. Aš pati per karantiną ėmiausi sunkios knygos – Knuto Hamsuno „Bado“, nes norisi, kad ji rezonuotų su mane apėmusiais jausmais. Kiekvienas „sergame“ skirtingomis ligomis, todėl ir vaistai reikalingi skirtingi.

Skaičiau, kad biblioterapija taikoma net sprendžiant smurto artimoje aplinkoje problemą. Ar Jums teko tuo įsitikinti pačiai?

Mano darbinė patirtis patvirtina šią mintį, nes smurto aplinkoje esančiam žmogui labai reikia palaikymo, taip pat pravartu pamatyti save iš šalies, kad būtų galima rasti sprendimus. Verenos Kast „Atsisveikinimas su aukos vaidmeniu“, Eriko Berne „Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės“ ir dar daug kitų knygų smurtą patiriantiems žmonėms yra kaip ramsčiai, padeda atsitiesti ir pakovoti už save. Vis dėlto smurto aukų problema labai sunkiai sprendžiama, vien biblioterapijos neužtenka, reikalinga ir stipri terapinė specialisto pagalba.

Kuo gydyti skirtas skaitymas skiriasi nuo įprasto? Ar grupė draugų, besidalijanti patikusia knyga, užsiima biblioterapija? Ar tam būtina susitikti su psichoterapeutu?

Savipagalbos ir saviugdos tikslais pakanka dalytis skaitoma knyga, bet tikroji biblioterapija vyksta dalyvaujant psichoterapeutui. Biblioterapija yra ne vien skaitymas, tai ir diskusija po skaitytos ištraukos, ir dienoraščio rašymas, kūrybiniai bandymai, psichodrama. Visus šiuos etapus organizuoja psichoterapeutas.

Ar visiems asmenims galima taikyti biblioterapiją?

Tikrai taip. Visiems, kurie mėgsta skaityti, kuriems patinka knygos, galima taikyti biblioterapiją.

Kaip vyksta biblioterapijos procesas? Ar didelės Jūsų grupės?

Kiekvienas psichoterapeutas gali rasti sau tinkamą biblioterapijos metodą. Mano biblioterapijos grupelės nebūna didesnės kaip dvylikos žmonių, todėl sukuriama intymi kamerinė aplinka, kurioje saugu parodyti save, pažinti kitą. Skaitome vieną knygą, dažniausiai ne daugiau kaip vieną lapą, kiekvienas žmogus tekste ieško savęs, savo gyvenimo atspindžių, jam svarbių sąsajų. Diskutuojame pagal aktualią temą, dalijamės įžvalgomis, patirtimi.

Dėmesio skiriate ir rašymui, ypač ranka. Kaip savyje netelpančiam žmogui gali tai padėti?

Rašymo terapija – viena iš biblioterapijos formų, tik daug gilesnė ir intymesnė nei skaitymo terapija. Žmogus yra gana tingus, linkęs bėgti nuo sunkių savo jausmų ir išgyvenimų, todėl sau paskirta rašymo procedūra jį pagauna ir verčia gilintis į save. Pirmas kelias minutes maištaujantis protas bando išvengti užduoties, bet laiko limitas nuginkluoja ir priverčia įsigilinti į save. Rašymas ranka leidžia pastebėti įtampą, nerimą, nes raštas išduoda jausmų šuolius. Tokie dienoraščiai dažnai būna aplaistomi ašaromis.

fa7dbbea f0d3 45b4 96a7 6314192fa89b 2Kartu su Kamila Golod parašėte knygą „Skolinta iliuzija“. Ne tik daug skaitote, randate laiko ir rašyti. Kokia patirtimi jautėte būtinybę pasidalyti su skaitytojais?

Knyga buvo tam tikras išbandymas. Išbandžiau save atvirumu, nes rašyti sau ir rašyti auditorijai yra tikrai skirtingi dalykai. Knyga sudaryta iš anksčiau publikuotų tekstų, juos apipynėme istorija. Ši knyga – dviejų moterų bendradarbiavimo, susitarimo ir bendros kūrybos eksperimentas. Ar pavyko, nežinau, bet buvo įdomu.

Ką Jums pačiai duoda skaitymas? Gal turite savo vadinamąją stalo knygą – tokią, kurią vis atsiverčiate ir randate naujų įkvepiančių minčių?

Tikrai turiu savo stalo knygą, kuri labai atliepia mano pačios charakterį. Tai – Sara’os Maitland „Tylos knyga“. Iš jos semiuosi palaikymo, įkvėpimo. Ji – tylos ir ramybės kampelis, kuriame galiu pasinerti į save. Tikro intraverto knyga – apie buvimą su savimi tyloje, apie susitikimą su savimi, savo dievais ir baubais.

Koks Jūsų asmeninis knygų dešimtukas?

Nenorėčiau niekam primesti savo skonio, bet tame sąraše tikrai būtų Franzo Kafkos, Marcelijaus Martinaičio, Senekos, Sigito Parulskio, Justino Marcinkevičiaus kūrybos.

Savo feisbuko paskyroje vis grįžtate prie savo ir Olgos Pakalniškienės „Neparašytos knygos“ citatų. Ką šiandien norėtumėte pacituoti mūsų skaitytojams?

„Neparašyta knyga“ yra mano ir Olgos Pakalniškienės projektas. Ji vis dar kuriama. Knyga tikrai nėra labai romantiška ir švelni, ji yra apie vidines moters transformacijas, išgijimo kelią, susitaikymą su savimi ir ryžtą keistis. Iš čia imu ir vieną citatą: „Su kiekviena perskaityta knyga, su kiekviena išklausyta paskaita, su kiekvienu pokalbiu aš vis tolstu nuo savo minčių ir žodžių ir vis labiau tampu kažkuo. Tas kažkas darosi manimi, jis tampa vientisu lydiniu, kurį kitiems aš pateikiu kaip pati save. Ar apskritai galima išmokti kalbėti savo kalba? Tyla mano viduje sukruta, oda prabėga drebuliukas, suprantu, kad mano kalba yra nebyli, ji yra kūno kalba.“ („Neparašyta knyga“)