Savižudybė nėra banali

Filosofinis diskursas kyla galvojant apie drąsą nusižudyti ir drąsą gyventi. Lietuvoje beveik penkis kartus daugiau nusižudo vyrų nei moterų. Stiprioji lytis drąsesnė rinkdamasi mirtį ir lepesnė gyvenimo sunkumams. Moterys visais laikais yra lankstesnės sunkiose situacijose, jos lengviau keičia darbus ir profesijas, lengviau susitaiko su pasunkėjusiomis ar pakitusiomis gyvenimo ar socialinėmis sąlygomis, jos adaptuojasi ir bando ieškoti išeičių gyvenime. Vyrai dėl charakterio kietumo ir negebėjimo kūrybiškai prisitaikyti labiau linkę viską užbaigti mirtimi. Vidutinis savižudžių amžius yra 40-45 metai.

suicide prevention 1600x600

Stiprus ryšys yra tarp religijos ir savižudybių rizikos. Katalikai ir judėjai ir jų stiprios bendruomenės dar sociologui Durkheimui leido daryti išvadą, kad stipri religinė bendruomenė savo nariams suteikia didesnę socialinę integraciją, skatina bendrumo ir saugumo jausmą, čia žmogus gauna daugiau palaikymo ir supratimo, vilties. Šie faktoriai mažina egoistinių savižudybių skaičių. Silpstant visuomenės religingumui, silpsta ir dvasingumo kaip apsaugos nuo savižudybių reikšmė. Religija priešingai nei visa visuomenė visada turi stiprias neigiamas nuostatas į savižudybes, kurios neformaliam tikinčiąjam veikia kaip stiprus saugiklis.

Altruistinės savižudybės pasak Durkheimo yra primityvių visuomenių teigiama tendencija. Nėra savojo „AŠ“, tėra tik visuomenės interesas. Savižudybės įvykdomos dėl visuomenės spaudimo, altruistiško pasiaukojimo, papročio (Indijoje – bado mirtis, nusiskandinimas Gange, našlių susideginimas, Japonijoje – charakiri ir t.t.). Patriotinės savižudybės, aukojant savo gyvybę kažkieno labui, vardan aukštesnio tikslo mūsų visuomenėje vis dar turi palaikymo balsą. Senieji baltų papročiai savižudybes ir žudymą laikė priimtinu dalyku, ilgus metus gyvavo aukojimo papročiai, kur aukojami ar aukojosi ir žmonės. Žymioji Pilėnų tvirtovės istorija, 1336 m. liudija altruistinės savižudybės faktą Lietuvoje ir tenka liūdnai pripažinti, kad ir šiandien ši istorija pasakojama su pasididžiavimu. Pilėnai yra pavyzdys altruistinės savižudybės, kuri vykdoma kolektyvinio sutarimo būdu. Tai vienintelis istorinis Lietuvos įvykis, fiksuojantis masinės savižudybės faktą.

Keisti visuomenės savimonę, požiūrį į savižudybes nėra labai lengva. Dažnai vieša nuomonė nesutampa su vidiniu įsitikinimu arba taikomi dvigubi standartai.

Savižudybė yra avantiūristinis žingsnis į ten, kur nežinia, tai statymas visko ant šanso. „Kai kurie žmonės pasirenka savižudybę kaip bausmę už sujauktą ir nuodėmingą gyvenimą. Bet iš tikrųjų savižudybė yra nusikaltimas prieš save patį. Kodėl? Pirmiausia todėl, kad ji užkerta kelią į gijimą, kuris būtų buvęs pasiekiamas, jeigu būtumėte ryžęsi pokyčiams. Antra, ji užkerta kelią į visus tuos gerus darbus, kuriuos būtumėte galėję padaryti per likusį savo gyvenimą kaip atlygį už praeities klaidas. Trečia, iš esmės neapykantos veiksmas, kuriuo jūs sviedžiate savo nesėkmės įrodymą jus apvylusiems žmonėms“ – Raymond Lloyd Richmond „Sielos gydymas“.

Suicidinės mintys nėra žmogaus charakterio bruožas ar yda, tai nereiškia, kad kažkas yra išprotėjęs, labai silpnas ar labai stiprus. Tiesiog tuo metu žmogus būna itin jautrus, pažeidžiamas ir jam labai skauda. Skauda labiau dvasiškai nei fiziškai, skauda taip, kaip niekada nėra skaudėję, kai nepadeda jokie vaistai ar gyvenimo malonumai, kai galvoje sukasi tik viena mintis – numirti. Ši mintis yra visa apimanti, ji gundanti, ji žada nutraukti kančias, ji žada ramybę. Kito žmogaus pagalba šioje situacijoje sunkiai pasiekia kenčiančio žmogaus sąmonę. O ir dažnai bijoma prašyti pagalbos, nes tai – gėdinga. Juk nuo mažumės kalama į galvą, jog turime būti stiprūs ir susitvarkyti su problemomis patys.

Ką pasakyti tam, kuris pareiškė, kad nenori gyventi. Paprasti žodžiai, kad „tu nesi vienas“ ir kad „nėra nė vieno žmogaus, kuriam niekada nėra šovę į galvą tokių minčių“, nepadeda. Nuvalkiotos frazės – „tu turi dėl ko gyventi“, „tavo mirtis įskaudins šeimą“, „pažiūrėk, kiek gražių dalykų aplink“ – yra tokios šabloniškos keliančios kreivą šypsenėlę. Šias mantras jis jau kartojo ir kartojo, bet nepadėjo. Geriau yra pabūti kartu su žmogumi, paliesti jo ranką, petį, kviesti pokalbio, suteikti „klausančią ausį“, o ne „kalbančią burną“. Jei kenčiantis žmogus negali ar nenori jums išsipasakoti, suraskite specialistą. Nuveskite, nuvežkite, tik nepalikite vieno. Vienatvė yra puiki mirties bendrakeleivė. Savižudybė nelabai mėgsta liudininkus. Liudykite gyvenimą savo paties buvimu šalia.

Kartais kyla klausimas, kodėl žmonės nesikreipia pagalbos, o eina savižudybės link vedančiu keliu? Atsakymas – jie nemato pagalbos galimybių, nes emocinis skausmas toks gilus, skandinantis bet kokias logines mintis, užkertantis kelią ieškojimams, atsakymams, santykiams. Artimieji, draugai, net kaimynai galėtų padėti tokiam žmogui, jei tik jis prašytų pagalbos, bet problema ta, kad dažniausiai aplinkiniai tiek užsiėmę savais reikalais, kad nepastebi kito žmogaus kančios. Įvardijama daug galimos savižudybės ženklų, bet jų nemato šalia esantys žmonės, nes nesitiki to. Vasarą nesitikime iškrintančio sniego, todėl net neįtariame, kad kažkur aukštai jo gali būti net vasarą. Kita problemos pusė, kad bijoma prašyti pagalbos, nes „visi turime būti stiprūs ir susitvarkantys patys“. Dvasinę kančią išgyvenantis žmogus dažnai labiau bijo psichiatrijos ligoninių gydymo, išprotėjimo fakto, nei žingsnio mirties link. Jis bijo likti „daržove“, „keistuoliu“, „kvaileliu“, jau geriau drąsiai rinktis savo paties pabaigą.

Nesiimu kritikuoti šiuo metu vyraujančių pagalbos būdų, bet naiviai savęs ir jūsų klausiu, ar gražus lankstinukas, įspraustas į ranką gali apsaugoti nuo savižudybės? Ar tai, kad žmogus žino pagalbos numerį jau yra pagalba?

Pagalbą suprantu kaip veiksmą, kurį daro du, o ne vienas žmogus. Dialogas gali būti pati paprasčiausia, bet ne prasčiausia prevencinė priemonė.

Žinoma, kad sunkūs, kriziniai periodai praeina ir po jų seka normalus, kasdienis žmogaus gyvenimas. Su sąlyga, jei... Jei žmogus išbūna, išlaukia ir gauna pagalbą. Svarbus patarimas, kiekvienam, kai sunku, kai esate netikras dėl savo pasirinkimų, kai kyla spontaniškos suicidinės mintys:

  • kalbėkite su artimaisiais;
  • kalbėkite su bet kuo apie tai, ką jaučiate, ką išgyvenate;
  • ieškokite žmonių draugijos;
  • prašykite kitų pabūti su jumis;
  • skambinkite pagalbos telefonais;
  • skambinkite draugams, darbdaviams, šeimos gydytojams, psichologams, terapeutams;
  • nueikite į pirmą pasitaikiusią gydymo įstaigą.

Patikėkite, kad aplink jus yra žmonės, kuriems esate svarbūs ir kurie ras būdą jums padėti.

Kalbėti apie savo jausmus reikia mokytis, tai reikia nuolat praktikuoti. Kuo dažniau kalbėsime apie tai, kas verda mūsų viduje, tuo lengviau bus ieškoti ir kreiptis pagalbos, kai tikrai atsidursime krizės akivaizdoje.

Suicidinės mintys retai būna nuolatinės, jos dažniausiai užeina ir praeina. Todėl ramybės, atokvėpio valandėlėmis, susidėliokite savo saugumo planą, žingsnelis po žingsnelio. Užsirašykite savo psichoterapeuto, asmeninio gydytojo, artimiausio draugo, dvasininko telefono numerį, kad jis būtų visada jums po ranka, kai jo prireiks. Pirmas žingsnelis, kai jus užklups nevaldomos mintys apie mirtį yra „skambutis draugui“.

Savižudybės ketinimai atsiranda tada, kai tam yra laiko. Tuščias laikas, be darbų, įsipareigojimų, laisvadieniai ir šventinės dienos, naktys yra tas laikas, kai daugiausia nusižudo žmonių. Patarimas būtų planuokite savo laiką, verskite, leiskite, kvieskite save laikytis rutinos, dienotvarkės tam, kad neatsirastų laiko spragų, kurios atneš fatališkas pabaigas. Skęstama tada, kai nustojama mojuoti rankomis ir kojomis.

Savižudybė, jei ji nėra spontaninė, visada yra procesas, kuris pasižymi visiems bendromis, panašiomis stadijomis.

Dar kitaip šios stadijos vadinamos suicidine triada:

Pirmasis žingsnis yra mąstymo pokytis. Mąstymas tampa pesimistinis, sulėtintas, užstrigęs neigiamų minčių, sprendimų lygmenyje. Žmogus nemato prasmės, neturi vidinių resursų prasmių, išeičių paieškai. Išeitis matoma tik viena – mirtis.

Antras žingsnis yra pyktis, agresija, neviltis. Įtampa yra nepakeliama, žmogus pyksta ant savęs, imasi savidestrukcinių veiksmų, vyrauja mirties, tanatos instinktas, įsijungia savęs sunaikinimo programa.

Trečias paskutinis žingsnis yra savižudiškos fantazijos, kurių metu generuojamos mintys, kaip tai atlikti ir koks palengvėjimas laukia tai įgyvendinus. Savižudybė šiuo etapu tampa mintimis, eureka, sprendimo tašku, džiaugiamasi, kad ji kilo ir svajojama, kaip greičiau ją įgyvendinti. Šiuo etapu artimieji lengviau atsidūsta, nes išoriškai kenčiantis žmogus tartum nurimsta, atsipalaiduoja, atrodo linksmas. Tyla prieš audrą, nes ramybę teikia apsisprendimas pakelti ranką prieš save.

Taip apibūdinamas vidinis suicidinis elgesys.

Kita savižudybės eiga yra išorinė, jos metu apie 70-90 procentų nusprendusių žudytis žmonių komunikuoja aplinkai savo ketinimus. Kai žmogus kalba, tereikia jo klausytis, o ne pro ausis praleisti žodžius apie mirtį, savižudybę. Šią dalį žmonių galime išsaugoti, atidžiai, jautriai bendraudami, norėdami išgirsti, o ne pasakoti apie save. Jautrumas kito išgyvenimams, kančiai, leidžia tarp eilučių skaityti pranašiškas žinutes ir laiku suteikti pagalbą. Atsiribojimas nuo aplinkos, artimųjų, žiūrėjimas į lubas, „ignoravimas“ gali būti nebyliu, bet ženklu, kad žmogaus viduje bręsta fatališki sprendimai. Specialistų įsikišimas yra geriausia prevencija.

Niekada neatmeskime minties, kad žinių apie savižudybes gali tikrai prireikti, geriau žinoti ir pasikartoti, nei nežinoti ir naiviai tikėtis, kad jų neprireiks.