Sapnai – tai pasąmonės pasakojimas apie mūsų problemas

Įprasta susapnavus kokį sapną jo paaiškinimo ieškoti sapnininke.

Senovės lietuvių kunigaikščiai turėjo sapnų aiškintojus, žynius, kurie imdavosi interpretuoti sapnus, kad valdovams parodytų kelią, tikrą žinią iš anapus, nes visada buvo ir yra manoma, kad sapnas susijęs su kažkokia anapusybe. Vėliau sapnus ėmėsi narplioti ir aiškinti žymūs psichoanalitikai, kurie savo neginčijamomis interpretacijomis irgi šiek tiek pretendavo į sapnininkus. Geštalto psichoterapeutai tiki, kad geriausiai sapną gali išaiškinti tik pats sapnuotojas

Išvirkščias pasaulis

Sapnai visą laiką intrigavo žmones, nes jie yra mistiški, neretai priešingi realybei. Labai retai kas sapnuoja tikroviškus sapnus, kurie yra gyvenimo atspindžiai. Dažniausiai tai būna mistiškas pasaulis, fantazija. Tuo pačiu įdomu, kad sapnai prisimenami, jie tampa pokalbių objektu, kūrybos inspiracija. Pavyzdžiui, dvi draugės susitikusios pasakoja viena kitai, ką sapnavo; kiekvienas galėtų papasakoti bent vieną ar kelis sapnus, kuriuos prisimena daugybę metų.

Jeigu noriu su drauge pasidalyti kažkuo labai intymiu ir man nejauku sakyti tiesiai, tai lengviau papasakoti sapno pavidalu užkoduotą informaciją. Papasakojus kaip ir palengvėja. Tai tarsi kokia kasdienė psichoterapija. Išgirdus ką sapnuoja kiti, tavo asmeniniai sapnai supaprastėja. Nebeatrodai sau kvailas, visiškai išprotėjęs su savo fantastiniais sapnais, nes pamatai, kad kitų sapnai yra dar keistesni. Toks pasilyginimas, kitų sapnų pasiklausymas duoda daug naudos

Manau, kad sapnų aiškinimas – tai įgūdis, kurį galima išsilavinti. Geriau situaciją keisti gyvenime, o ne sapne, nes pokytis, padarytas sapne, ir liks sapne. Geriau realybę keisti negu sapną. Keisti užkoduotą dalyką gali būti sunkiau. Žmonės, kurie dirba su psichoterapeutais, neretai ima daugiau sapnuoti. Per sapnus jie gauna daug medžiagos savianalizei, savęs pažinimui. Išmokus analizuoti sapnus, jie dažnai ateina jau su įžvalgom.

Sapnai yra apie mus

Geštalto psichoterapija į sapną žiūri taip: sapnuotojas sapnuoja pats save. Miegant visos juslės yra apsnūdusios, informacija gaunama tik iš savęs, t. y., kas yra mūsų viduje, tą mes ir sapnuojame. Neįmanoma susapnuoti to, ko mūsų viduje nėra, ko nėra mūsų sąmonėje. Aiškinimas tada yra paprastesnis, nes vienintelis, žinantis visą tiesą, yra pats sapnuotojas. Kas geriausiai gali pasakyti apie ką paveikslas? Tas, kuris jį nutapė. Visa kita yra tik interpretacijos. Nesvarbu, kaip giliai kažkokius jausmus mes nukišame, sapno metu viskas iškyla į paviršių. Ar tikrai sapnai kyla iš chaotiškos pasąmonės ir, kai kažkas iš ten išlenda, gali gerokai nustebinti? Pasąmonė nėra tokia jau chaotiška, tai visos informacijos saugykla, kur viskas sudėta pagal tam tikrus kodus ir katalogus; bėda, kad kartais mūsų sąmonė visiškai nemoka to šifruoti.

Yra per daug informacijos, ji per daug sudėtingai sudėliota, kad ją taip lengvai ištrauktum ir pasinaudotum. Dejavu jausmas, kuris kartais mus aplanko, taip pat yra pasąmonės darbas. Ji užregistravo priežasčių grandinėlę (nesveikai gyvenai), kuri nuvedė prie tam tikros pasekmės (susirgai). Ir kai jau įvykis į kaktą stuktelėjo, tada „vau, aš turiu šeštą pojūtį“. Pasąmonė tai buvo seniai sudėliojusi. Šeštas pojūtis tik diktuoja, kad kažkas turi įvykti, o pasąmonė jau būna viską sudėliojusi iki gan tikslaus scenarijaus, kas gi nutiks. O kadangi tas suvokimas mumyse jau būna, tuomet kai tai įvyksta, mums atrodo, kad tai jau mūsų gyvenimuose buvo.

Dabar imamasi kitų analizės būdų, nes S. Freudas viską buvo linkęs suversti dviems jėgoms: seksualumui ir mortalumui. Tai reiškia – mirties ir sekso jėgos valdo mūsų pasaulį. Bet ar tikrai vien tik du instinktus mes gyvenime turime? S. Freudo sapnų analizė būdavo pritraukta šiek tiek prie šitų dviejų instinktų. Be to, analitikas pasodina save į tokią kėdę, kad jis yra žinovas, autoritetas, o priešais sėdintis žmogus turi priimti jo nuomonę. Tai reiškia, kad terapeutas tampa tokiu visagaliu, žyniu, sapnų aiškintoju. Aš pasakiau, kad tą reiškia, vadinasi, taip ir yra. Geštalto psichoterapijos požiūriu, geriau nekišti žmogui savo nuomonės ir leisti jam pačiam aiškintis, kas jo gyvenime vyksta. Jis geriau tą žino. Dar vienas žinomas psichiatras C. G. Jungas sakė, jog mes sapnuojame iš kolektyvinės pasąmonės kylančius sapnus. Jų tam tikri pavidalai – iš kartų į kartas einantys simboliai, kurie visoms kartoms reiškia tą patį. Vienoje sapnų terapijos grupėje viena dalyvė pasakė įdomią mintį, kad, pagal C. G. Jungą, sapnas yra kaip internetas. Kur vartotojas nusileidžia, panaršo, ten ir iškyla informacija apie jo gyvenimą. Ta metafora labai graži, bet ką ta kolektyvinė sąmonė su visais senoviniais klodais žino apie šiuolaikinį pasaulį ir šiuolaikinį žmogų?

 Atrasti savo sapno kodą

Sapnai šneka apie tai, kas gyvena mumyse, kas mūsų gyvenime šią dieną yra aktualu. „Neužbaigti dienos darbai yra sapnuojami naktį. Žmogus naktį užbaigia juos sapnais. Dieną neišgalvotos mintys yra išgalvojamos naktį. Ta koduotė, kurią pasitelkiame naktį, kokiu pavidalu ateina tas išmąstymas, ta žinia – tai mūsų pačių susigalvotas kodavimas“, – aiškina pašnekovė. Jeigu taip viskas sapne painu ir neaišku, ar reikia po juos knaisiotis? „Reikia. Nėra taip painu, kaip iš pradžių atrodo. Tik pradėjęs gilintis į sapnus žmogus greitai patiria tokį savotišką nušvitimą: „vau, supratau apie ką čia!“. Dažniausiai terapeutui nebūna aišku, apie ką tas „vau“, bet žmogus supranta, jis randa pats sau atsakymą.

Pasąmonė mums siunčia žinutes, į kokius reiškinius atkreipti dėmesį, ar kokius darbus pasibaigti, kažką pačiam su savo gyvenimu daryti, bet mes nesusimąstom. Tada tai ateina pasikartojančių sapnų pavidalu. Būtent tada, kai įkyriai kartojasi sapnai, žmonės eina pas terapeutus, nes nori suvokti, ką jiems sako jų pasąmonė. Dar viena kategorija mėgstančių panarplioti sapnų painiavas – tie, kurie mato ryškius sapnus. Tokių žmonių sapnai kaip kino filmai: ryškūs, su siužetu, nuoseklūs. Dažniausiai dabartinio, kasdienio gyvenimo atmerktomis akimis kopija, išvirkštinis variantas.

Visa tai, ką mes sustabdome dieną, be stabdžių pradeda gyventi naktį. Dažnai naktimis prabunda mūsų baimės, tada prabundame susapnavę baisius dalykus.

Jeigu nieko ryškaus nevyksta gyvenime – tuomet daug veiksmo būna sapne: tada skleidžiasi vaizduotė, labai daug fantazijų, idėjų, minčių. Visa tai, ką mes sustabdome dieną, be stabdžių pradeda gyventi naktį. Dažnai naktimis prabunda mūsų baimės, tada prabundame susapnavę baisius dalykus. Dienos metu tai, ką sugebame kontroliuoti savo jėgomis ir pastatyti į vietą „dar nesergu, viskas gerai su mano gyvenimu, dar nepersidirbu, einu dar“, o sapne jau vyksta katastrofos, viskas griūna, apokalipsės. Ką tai reiškia? Kad, žmogau, tu griauni savo gyvenimą, susimąstyk ir nustok apsimetinėti, kad to nematai ir to nėra. Kaip išaiškinti sapną? Būdų yra aibė, bet taisyklė galioja ta pati – sapnuotojas sapnuoja pats save. Ką žmogus besusapnuotų – velnią, kapą, mirusius žmones, kibirą – visi šitie pavidalai yra pačio sapnuotojo gyvenimo tam tikros mozaikos dalys. Kiekvienas mes esam savo sapno ekspertai. Jeigu nesikiša terapeutas ar kitas aiškintojas ir nesiima interpretuoti, o pats sapnuotojas prieina išvados, kad kažkoks žmogus iš jo sapno, kuris labai erzina, yra viena iš jo asmenybės dalių; kad žmogus taip elgtųsi toje situacijoje, jeigu jo nevaržytų visuomenės normos, tai ir yra tas tikrasis sapno žinutės suvokimas. Tai ir yra tiesa.

Nėra taisyklių, kaip sapnuoti teisinga ar neteisinga; nėra taisyklių, koks turi būti sapnas (daug žmonių, juodai baltas, savęs nematymas). Kiekvienas sapnuoja skirtingus sapnus, skirtingai juose elgiasi ir skirtingai gali tą sapną paaiškinti. Viena moteris pasakojo, kad sapne mato, jog ji miega šalia savo vyro, miega išsižiojusi, negali pajudinti nei rankų, nei kojų, o šalia jos atsiranda juodas šešėlis, kuris nori įsmukti į burną. Sapne ji atranda jėgų pažadinti vyrą ir pasakyti jam, kad ją gelbėtų. Tuo sapnas ir baigėsi. Ryte ji papasakoja sapną vyrui ir jis jai sako, jog jau pavargo ją raginti eiti pas gydytoją dėl kažkokios sveikatos problemos, kurią jis puikia iš šalies mato, o ji tą bėdą ignoruoja. Moteris aiškiai suprato sapno žinutę – laikas susirūpinti sveikata, jau yra fiziniai požymiai ir pasąmonė siunčia jai ateities scenarijų, kas bus jeigu ji nieko nedarys. Sapne kasdienybės elementai susidėlioja į tam tikrą eigą ir pasirodo kaip iš dėžutės iššokantis žaisliukas, paslaptis, kurią bandėm slėpti nuo savęs ir kitų.

Mes gyvenam dažnai nematydami to, kas vyksta, nenorėdami matyti, girdim tai, ką norime girdėti, matom tai, ką norime matyti. Sapne nėra stabdžių, pasipriešinimo mechanizmo. Kiekvieną dieną mes nešiojamės 5 įrankius, kurie mums kaupia apie pasaulį informaciją – tai mūsų jutimai. Jie užrašo tą informaciją, o pasąmonė naktį, turėdama laiko, daro analizę ir mums duoda išvadą, kurią nori taikyk, nori pamiršk. Juk daugybė žmonių sapną prisimena tris sekundes. Dažnas ignoruoja sapnus. Patariu iš sapno išsirinkti vieną sceną, kuri buvo labiausiai emociškai nuspalvinta ir užfiksavus tą emociją pradėti analizę, nes ta vieta dažniausiai būna pati svarbiausia ir pati aktualiausia. Prisiminti sapną Ar verta kiekvieną rytą prisiminti ir užfiksuoti savo sapną? Žinoma, kad ne. Mes tada neturėtume laiko gyventi realų gyvenimą. Bet jeigu sapnas yra labai ryškus ir emocinis šleifas lydi visą dieną, tai jau reiškia, kad kažkas tame sapne buvo svarbaus. Tada reikėtų analizuoti. Jeigu norite prisiminti sapną, kartais verta bandyti prabudus jį užsirašyti, nors, vieną kartą mano pačios pastangos užsirašyti sapną baigėsi fiasko, nes ryte nesugebėjau suprasti, ką aš būdama mieguista užsirašiau. Tačiau kartais užsirašau sapne gimusią mintį, nes ji būna man labai svarbi. Pamenu sapnuoju dykumą ir kupranugarių vilkstinę. O tokio įvykio nebuvo. Tik girdžiu, kad tolumoje labai loja šunys. Aš einu su tuo karavanu, o šunys loja. Mintis mano buvo tokia: „karavanas eina, o savi šunys loja“, supratau, kad ten buvo mano šunys. Susiejant su realiu gyvenimu, tuo momentu mano sprendimams ir darbams mano artima aplinka nepritarė. Jie „lojo“ ant manęs, o aš turėjau tikslą ir ėjau. Nemistifikuoju sapno kaip reiškinio, nes, anot manęs, jei pažiūrėtume į žmogaus ląstelę per mikroskopą, pamatytume tokį fantastišką pasaulį, kad sapno magija ir mistika gal ir nublanktų. Žmogus yra didžiausias stebuklas. Tiek daug sistemų dirba mums to nesuvokiant, vyksta cheminės reakcijos, ląstelės miršta ir gimsta naujos. Mes esam labai stebuklingi. Mikrovisata mumyse, o sapnas yra plyšelis, kuris leidžia pasižiūrėti, kas ten vyksta. Tik kai kuriems sunkiau sekasi suvokti sapno siunčiamą žinutę. Tačiau tikrai verta bandyti ją suvokti.