Pyktis

Kaip suvaldyti pyktį, kaip jo nenukreipti į artimuosius? Kaip pyktį paversti teigiamu dalyku?

Kalbant apie pyktį pradžioje norėtųsi jį išteisinti, nes jis tikrai nėra bloga ar neigiama emocija, jis nėra blogis ar baubas. Žmogui pyktis toks pat reikalingas kaip ir džiaugsmas, liūdesys ar skausmas. Pykčio užduotis yra signalizuoti žmogui, kad kažkas aplinkoje, išorėje, o gal net paties žmogaus viduje yra ne taip kaip jam norisi. Pyktis parodo, kad pasaulis nepaklūsta žmogaus tvarkai, nepasiduoda jo kontrolei ar veikia priešingai, nei tikisi žmogus. Pyktis aiškiai užbrėžia ribas ir garsiai rėkia, kai jos yra peržengiamos. Taigi, pyktis yra puiki savisaugos priemonė, kuri duoda suprasti, kad pasaulis ar kiti žmonės peržengė kito asmenines ribas ir kad šitas žmogus kentėti nėra pasiruošęs. Pyktis sau rodo, kad nenustojome tobulėti ir ugdyti save, kol pykstame ant savęs, tol turime noro ir energijos keisti save ir savo gyvenimą. Ar reikia ir ar galima savo pyktį kreipti į artimuosius? Atsakymas gana paprastas, jei artimieji perženginėja jūsų ribas ir yra jums kažkuo kalti, pykti reikia ir reikšti jį reikia. Atsiranda tik pykčio formos klausimas. Kokia priimtina gali būti pykčio forma? Pyktis kaip sniego gniūžtė, snowball 2 jei žmogus vos supykęs, pajutęs net mažą pykčio blykstelėjimą ims į rankas sniegą ir tuoj pat jį paleis į atsakovo pusę, tikrai nieko nesužalos, jis atliks įspėjimo vaidmenį, sukels energijos iškrovą ir bus saugiai išreikštas. Jei kilus pykčio jausmui, sniego gniūžtę laikysime rankose, ją vis voliosime, pasemdami dar rieškutėmis sniego, ši gniūžtė virs į sunkų ledinį kamuolį, ginklą, kurį sunkiai nulaikydami rankose paleisime į kito pusę jau ne įspėdami, o sužeisdami kitą. Iš mažo pyktelėjimo, kuris būtų buvęs lyg žaidimas, jis virs į karo paskelbimą. Tad pykčio negalima ilgai volioti, jį reikia kuo greičiau išreikšti. Blogiausias būdas yra jį sulaikyti ar nuryti, puikiai įsivaizduojate pasekmes, jei prisivalgysime sniego. Pyktis yra toks paprastas jausmas, bet žmonės taip jo bijo, kad iš jo padaro didelį baubą. Žvilgtelėkime į mažą šuniuką ar katinėlį, kuris šnypščia ir urzgia tam, kad kitą sustabdytų nuo nepageidaujamų veiksmų, apsaugotų save, savo individualumą, guolį ar kūnelį, kuris įspėja, kad nesiartintumėte ar tiesiog pažeidėte jų komforto ribas, jie signalizuoja, kad jūsų veiksmai yra nepageidaujami ar nekokybiški. Pyktis yra mūsų draugas, kuris atlieka apsaugos funkcijas. Kenkiame sau, kai bandome ignoruoti savo pyktį, kai kenčiame iki to momento, kai ta pykčio banga nušluoja viską aplinkui, palikdama pasaulį lyg po karo. Vengdami čia ir dabar išreikšti pyktį, jį dažnai išreiškiame ne ant tų, kuriems jis skirtas. Saugiau pyktį išreikšti namų aplinkoje ant silpnų ir bejėgių ar jus labai mylinčių, nes bijoma karo. Tik karas kyla tik tada, kai praleidžiate momentą, kad turėtumėte įspėti kitą, kad jis jau peržengia jūsų ribas, o ne tada, kai jis jau okupavo jus. Nereikėtų ieškoti tinkamų priemonių pykčiui reikšti, jei gebėtume jį vos užsidegusį tuoj pat parodyti, tiesiog įvardinti paprastais žodžiais, kad man tai nepatinka, aš pykstu, nes... Lengviau išlaikyti taiką, nei atstatyti santykius po karo. Tad linkiu pykti vietoje ir laiku, kai jus kas supykdo, o ne volioti pykčio gniūžtę iki ginklo dydžio.