Pozityvas

Pozityvumas užknisa? Populiaroji psichologija: komercija ar būdas padėti sau?

Populiarioji kultūra skatina nuolat galvoti apie aplinką ir save pozityviai - pastebėti gerus dalykus, visuomet bandyti nusiteikti kuo džiugiau, šypsotis ir bandyti kuo mažiau dėmesio skirti negatyvioms mintims ir įvykiams. Tačiau ar tai veikia? Ar tai yra sveikas mąstymas?

Pozityvus mąstymas daugeliui žmonių yra resursas išgyventi sunkiomis gyvenimo akimirkomis. Mąstyti vien pozityviai nėra gerai, nes prarandamas realybės jausmas, eliminuojamos nesekmės, skaudūs įvykiai, krizės. “Viskas tik į gera” skambi frazė, bet realybėje atspindinti tik pusę tiesos. Gyvenime būna visaip ir gerai ir blogai. Pozityvus mąstymas, šypsenų treniruotės, mantros, kad “viskas bus gerai” tikrai gali žmogui padėti tam tikrose situacijose, bet nereikėtų to taikyti visą laiką. Žmonės mėgsta pozityvius žmones, bet tik tada, kai optimizmo juose yra saikingai, neperspaustai, nesaldžiai. Šypsena veide ne visur tinkama, daug kur tai primena klounadą ir sukelia dviprasmiškus jausmus.

 crazy positive thinking 2

Ar nekyla rizika leistis į savo jausmų ignoravimą, dirbtinai versti save jausti tik “priimtinas” emocijas? Kokias psichologines implikacijas gali turėti toks mąstymas?

Jausmai lyg vaivorykštė, tai kuri iš vaivorykštės spalvų yra “nepriimtina”? Siekis jausti tik teigiamus, gražius jausmus yra tas pats, kas bandymas vaikščioti tik dešine koja, nes kairė – tai negražu. Savęs spaudimas būti teigiamu, gerai nusiteikusiu, tai lyg reikalavimas kiekvieną akimirką švęsti šventę arba valgyti tik saldumynus. Gyvenimo ir jausmų pilnatvę kuria tik teigiamų ir neigiamų jausmų balansas. Negalima pasitikėti žmogumi, kuris nuolat šypsosi, nes kyla klausimas, kaip atrodo jo neigiamos emocijos, kur jis jas slepia? Užspaustos neigiamos emocijos prasiveržia netikėtai ir dažniausiai nelaiku, nušluodamos viską savo kelyje. Išjausti viską, kas žmoguje sukyla reikia čia ir dabar, nekaupiant ir nekonservuojant jausmų.

Kaip atrasti balansą/ ribą tarp apsimestinio pozityvumo ir negatyvaus, apatiško pesimizmo. Kur slypi tas sveikas realaus gyvenimo problemų, pakilimų ir nuosmukių pripažinimo taškas? Kaip objektyviai įvertinti ir suprasti, ar egzistuojantis negatyvumas yra sveikas ir normalus, o kada reikėtų iš tiesų save mokyti pastebėti teigiamus gyvenimo aspektus?

Visi žmonės skirtingi, jie skiriasi tiek savo išore, tiek ir vidumi, jie skiriasi ir optimizmo ir pesimizmo balansu. Galima išvardinti daug teorijų, kodėl yra vienaip ar kitaip, bet visos jos kalba apie žmonijos įvairovę. Suaugęs žmogus polinkį į vieną ar kitą pusę atsineša iš šeimos, iš savo tėvų. Pakeisti save yra labai sunku, o kartais net neįmanoma, bet savistaba, psichoterapija praskleidžia šydą ir leidžia pamatyti, kad kiti elgiasi ir jaučiasi kitaip. Galimybė rinktis kaip reaguoti į gyvenimo džiaugsmus ir negandas  atveria platesnius horizontus. Atsakyti vienareikšmiškai, kaip surasti tą “normalaus” reagavimo tašką, reiškia kurti dar vieną niekuo neparemtą taisyklę. Kitas žmogus gali būti mūsų veidrodžiu, tik kituose mes galime pamatyti, ko mums trūksta ar ko yra per daug.

Kaip dažnas patarimas žmogui, kuris jaučiasi nelaimingas, iškyla pasiūlymas žvelgti į perspektyvą (pagalvok, kad tu sveikas, o va tas ir tas invalido vežimėlyje ir sugeba būti laimingas; pagalvok, kiek daug turi, palyginus su visais badaujančiais, vargstančiais žmonėmis ir t.t.). Ar toks savo situacijos lyginimas su tais, kurių situacija sudėtingesnė veiksmingas? (ar tai gali dar labiau sunkinti situaciją, kelti neigiamas emocijas - kaltės, gėdos, bejėgiškumo jausmus?)

Sociometrija – metodas, kuris leidžia lygintis su kitais ir atrasti savo vietą kitų žmonių grupėje. Mes norime ar nenorime, bet visada lyginamės. Visi sėkmingesni, laimingesni, ir kiti kitaip tobulesni visada yra prieš mus ir tai mus motyvuoja judėti pirmyn, stengtis, konkuruoti. Visi, kurių dalia yra stovėti už mūsų, mums suteikia palaikymą, atramą ir stabilizuoja. Visos žmonijos mąsteliu mes visada esame kažkur per vidurį, todėl labai svarbu žvelgti ir į priekį, o prireikus atsigręžti atgal ir nustoti skųstis, kad mums nesiseka.  Kažkuriems mes esame motyvuojantis resursas, iš kitų patys semiame motyvacijos energiją.

Populiarioji psichologija, vadinamosios “self-help” knygos - ar jos veiksmingos, naudingos? ar tai nėra komercinės leidybos kryptis, kuri siekia išnaudoti paklausą, kylančią dėl didesnio atvirumo ir susidomėjimo emocine būkle, psichologinėmis problemomis?

Kiekviena knyga turi savo skaitytoją, kiekvienas renkasi tai, ką supranta ir iš ko gali kažką pasiimti naudingo sau. Vienos tiesos nėra, yra šiandieninė tiesos norma, bet ji nuolat kinta. Už kiekvienos knygos stovi ją parašęs žmogus, todėl knygos patarimai yra to žmogaus patarimai, jie subjektyvūs. Vieni mėgsta vienokias knygas, kiti kitokias, kuo daugiau skaitome, tuo daugiau imame atsirinkti ko mums reikia ir kas mums tinka. Kažkas pasakė, kad per gyvenimą tereikia perskaityti šešias knygas, kad suprastume save ir gyvenimą, bet kad surastume tą tinkamą šešetą, reikia skaityti nuolat.

Kaip veikia įvairios knygos, kuriose dėstomi kitų (ypač viešojoje erdvėje žinomų žmonių) išgyvenimai ir mintys - ar tai turi naudos skaitytojo saviugdai? Ar naudinga ieškant atsakymų, atsisukti į tokią literatūrą?

Autoritetais mes labai tikime paauglystėje, jais sekame, jais žavimės. Tapę brandesni, imame vadovautis savo galva, o vieną dieną visus stabus nuverčiame ir nebetikime niekuo, tik savimi ir tai tik kartais. Šaunu, jei gyvenimas mus suveda su tikru mokytoju ir norime būti jo mokytoju, bet dažnai keičiasi mokytojai, nes mes patys keičiamės ir keičiame save. Visada smalsu pasižvalgyti kaip kiti gyvena, kuo tiki ir ką daro. Ar verta aklai kažkuo sekti, kopijuoti? Tikrai neverta, nes kiekvienas mes gyvename savo išskirtinį ir nepakartojamą gyvenimą.

Kokia literatūra yra naudinga? Ar galėtumėte rekomenduoti knygų ar autorių? Į ką atkreipti dėmesį renkantis literatūrą, kai siekiama spręsti savo emocines, psichologines ar gyvenimo problemas?

Renkantis sau knygą, siūlau atkreipti dėmesį į autorių. Atidžiai perskaityti, kas jis toks, o kartais net kituose šaltiniuose pasitikrinti jo tapatybę. Knygų yra labai daug, visų neįmanoma perskaityti, todėl rinktis reikėtų pagal simpatiją autoriui, jo išsilavinimui, akademinei ar darbinei patirčiai.

Žmonės, kurie tiki “pozityvumo galia” bei intensyviai gyvenimo atsakymų ieško populiariosios psichologijos knygose, instagramo citatose ir t.t. kartais atrodo žinantys visus atsakymus ir netgi arogantiški. Ar jų pagalba/patarimai gali būti žalingi? (kai ramiu tonu aiškina, jog reikia žvelgti iš kitos pusės, kad mintys materializuojasi, ir ko tikiesi, tas ir nutinka; skatina galvoti kas gerai, o ne kas blogai, nebūti savo paties “auka” ir pan.)

Kažkuo tikėti yra gerai, bet kažkuo tikėti fanatiškai yra gana radikalu, o gal  net kvaila. Antikos laikais buvo žinoma viena tiesa, “žinau, kad nieko nežinau”. Šiandien ši tiesa lieka aktuali daugeliui, nes gilinantis, mokantis, kaupiant žinias ateina vis didesnis suvokimas, kad nėra vienos tiesos, kad nėra vienos taisyklės kaip reikia gyventi, kaip galvoti, kaip jaustis. Svarbu yra pažinti save, save stebėti, matyti kas vyksta aplink, būti sąmoningu savo gyvenimo kūrėju, ne pameistriu, kuris vykdo tai, ką meistras liepia.