Nuoskaudos – traumų liudininkės

„Aš gyvenau savo šeimoje, tarp geriausių ir meiliausių žmonių, svetimesnis už svetimą“ – Francas Kafka. Pradėdama vaikų psichotraumų temą kreipiu žvilgsnį į šeimą, į vaikui pačius artimiausius žmones, kurie dėl buvimo šalia, dėl neribotos įtakos ir valdžios, dažnai nesuvokdami savęs ir savo elgesio skaudžiai traumuoja savo vaikus. Namų emocinė atmosfera persismelkia iki vaiko asmenybės šerdies ir ją nuspalvina ta pačia spalva, kuri vyrauja šeimoje. Tėvų kaip suaugusių žmonių bruožai daro įtaką vaikų psichinei sveikatai. Tėvai visada rodo pavyzdį vaikams, tik neretai šis pavyzdys yra antipavyzdys – tai subtiliai užmaskuotas fizinis ir emocinis smurtas, priespauda, kieti auklėjimo metodai. Jei tektų sudarinėti toksiškų tėvų charakterio bruožų sąrašą, į jį būtinai pakliūtų pernelyg jautrūs, pernelyg jausmingi, pernelyg rūpestingi, vaikiški, naivūs, turintys priklausomybių tėvai ir jų priešingybės – grubūs, nejautrūs, agresyvūs, šalti, despotiški, perdėtai teisingi, religingi, kontroliuojantys tėvai. Matome, kad visi „pernelyg“ bruožai yra kenksmingi vaiko psichinei sveikatai ir gali tapti traumatizacijos priežastimi.

sitemgr photo 15629Subtiliausia ir sunkiai apčiuopiama vaiko psichotraumos priežastis yra susvetimėjimas, taip pat ir šaltas santykis, dirbtinis reikalaujamos pagarbos atstumas tarp vaiko ir tėvų. Tėvai, bijantys, vengiantys kontakto ar turintys žemą emocinį intelektą savo pasyviu elgesiu ir dideliu emociniu atstumu traumuoja šilumos, saugumo ir bendrystės trokštantį vaiką. Liūdnas pastebėjimas, kad dažniausiai tėvai, o ne mamos laikosi didelio atstumo nuo savo vaikų. Dažnai tokie tėvai prisispažįsta, kad gėdijasi rodyti savo švelnumą ir dėmesį vaikui, prisilietimai ir mažybiniai žodžiai visiškai išstumiami dėl asmeninio kuklumo, nepatogumo ar susigalvoto nederamo tėvams elgesio. Klaidingas mąstymas veda link toksiško elgesio, kurį jaučia vaikai. Atstumti be jiems žinomos priežasties jie lieka nebylūs situacijos stebėtojai. Vaikai pasilieka su savo mintimis ir savo klausimais bei savaip interpretuoja tėvų nusišalinimą nuo jų. Tokios interpretacijos dažnai nueina į savęs nuvertinimo, savigraužos, neapibrėžtos kaltės, gėdos sritis. Vaikas pradeda save laikyti nevykėliu, nepageidaujamu, nemylimu, kartais net išsigimėliu. Toks vaiko mąstymas jį veda į saviizoliaciją, užsidarymą, vėliau į autoagresiją, destruktyvias elgesio formas. Šaltu tėvų elgesiu traumuoti vaikai auga savame pasaulyje, kuris Kafkos žodžiais yra „tas baisus pasaulis, slypintis mano galvoje“. Vaikai, nepatyrę jautraus emocinio ryšio iš savo artimųjų, šio ryšio ieško savo vidiniame pasaulyje, kuria istorijas, nematomus draugus, ištisomis dienomis panyra į savo iliuzijų pasaulį patiria dienos svajų būseną, panašią į depersonalizaciją, kartais ima painioti net realybę su svajomis. Svajokliai vaikai tampa sunkiai suprantamais suaugusiems ir tokiu būdu dar labiau didėja atstumas tarp vaiko ir suaugusiojo. Tokie vaikai turi labai daug baimių, keistumų, neadekvataus elgesio požymių. Šiuos keistumus tėvai pastebi ir ima dar griežčiau ar rūpestingiau kontroliuoti vaiką. Vaikas, trokštantis ryšio, bendravimo vietoj jo gauna kontrolę, taisyklių rinkinį, moralizavimą, o kartais ir gydymą. Vaikams būdingas ambivalentiškumo jausmas, jie nori ištrūkti iš savo šeimos, o kartu labai jos ilgisi ir jaučia didelę vienatvę joje. Taip auga žmogus Niekieno žemėje, jo poreikiai neatpažinti, jis pats jų atpažinti nemoka ir negali, lieka tik vidinis susikurtas pasaulis ir išorinė atskirtis ir vienatvė. Stiprūs F. Kafkos žodžiai apie tai „mano kalėjimo vienutė – mano tvirtovė“. Vaikai be emocinės šilumos ir palaikymo dažnai renkasi asketišką gyvenimo būdą, iš savęs ir kitų reikalauja aukštų vertybinių standartų, visada yra sau nepakankami, mažaverčiai, bet visomis išgalėmis siekiantys patikti, įtikti ir pritapti, nors jiems tai nepavyksta. Suaugę tokie vaikai savo tėvus vadina tironais. Tirono fenomenams aprašyti sukurta nemažai kūrinių. Rekomenduočiau paskaityti Franco Kafkos „Laiškas tėvui“ ir Jacques Chessex „Tironas“.

„Emocinis atmetimas turi daug veidų. Jis gali pasireikšti nuolatiniu priekaištavimu ir tobulumo reikalavimu, taip pat nesidomėjimu ir atsiribojimu. Jis gali prisidengti perdėtu rūpinimusi ir per dideliu globojimu“ – rašo Haim G. Ginott, vaikų psichologas ir psichoterapeutas. Suaugusių žmonių nekantrumas vaiko gyvenimui, jo skubinimas užaugti slypi nekaltuose palinkėjimuose: „auk didutis, būk gerutis, mamą pavaduosi“, lyg iš vaiko vieno ir tenorėtume, kad jis kuo greičiau užaugtų ir imtų nešti naudą. Būtent emocinės šilumos stokojantys vaikai stengiasi būti naudingais, patogiais, jų patogumas perdėtas, pamirštant savo poreikius, tai mažų senučiukų gyvenimas, kurie netrukdo, nelaksto, nespygauja ir neša naudą. Vaikai skubinami tapti savarankiškais, patogiais, skubinami užaugti. Vaikai auga, peršokdami vaikystę, netekdami gražiausio ir nekalčiausio savo gyvenimo etapo, nesuspėję užmegzti gilaus ryšio su savo tėvais, paskendę savo iliuzijose, vieniši ir liūdni, ir iš esmės traumuoti emociškai, nes nepatyrę priėmimo, saugumo ir šilumos.

Atstūmimo ir nepriėmimo psichotraumas ženklina nuoskaudos, kurias jaučia jau suaugę vaikai. Šias nuoskaudas jie atsineša į terapiją, kurios nuosekliai liudija prieš tėvus, nesuteikusius meilės ir šilumos savo vaikams, bet bandžiusiems solidžiai laikytis „suaugusio“ žmogaus pozicijos, mažo vaiko atžvilgiu. Vaikiškos ašaros, suaugusių žmonių veiduose – tai vaikystės traumų atspindžiai. Ašaras, kurias turėjo šluostyti tėvai šluostome mes psichoterapeutai, kartu priimdami ir mokydami visus būti jautriais vieni kitiems.