Motinystė

Gimus vaikui, jis reikalauja didžiausio mamos dėmesio bei laiko. Tai natūralu, nes kitaip tas mažas žmogutis neišgyventų. Dažna moteris savo poreikius atideda kažkada, kai vaikas paaugs. Ar tas kažkada negali pavirsti į niekada?

Atsigręžus laiku atgal galime pamatyti, kad moters gyvenimo prasmė būdavo sudėta į vaikus ir namų ūkį. Moteris neturėdavo kitokių lūkesčių iš savo gyvenimo, nes jų pačių asmeninis gyvenimas sutekėdavo į vaikų gyvenimus ir ten  paskęsdavo. Laikai keičiasi, moterys keičiasi taip pat. Vis dar yra tokių mamų, kurios savo gyvenimo neišsipildžiusius lūkesčius ir svajones bando realizuoti savo vaikų sąskaita: „aš nešokau, šoksi tu, aš nedainavau, dainuosi tu, būsi tuo ar anuo..“. Visai neseniai vienai merginai per geštalto sesiją teko aiškinti, kad mama, kuriai dabar apie penkiasdešimt metų, dar pati gali būti tuo kuo nori, jai nebereikia įgyvendinti mamos svajonių. Pastarojo meto žmogaus sveikatos kokybės bei gyvenimo tikimybės tyrimai pagal PSO duomenis padėjo suformuoti kitokius žmogaus amžiaus tarpsnius: 0-17 m. – nepilnamečiai; 18-65 m. – jauni žmonės; 66-79 m. – vidutinio amžiaus žmonės; 80-99 m. – seni žmonės/senjorai; 100+ m. – ilgaamžiai. Antropologiniai tyrimai rodo, kad žmogaus priklausymas amžiaus tarpsniui priklauso nuo trijų dedamųjų: chronologijos, socialinio vaidmens ir fizinių pajėgumų. Socialinio vaidmeniui suteikiama didžiausia reikšmė. Motinystė – yra socialinis vaidmuo. Moteris turi galimybę pasirinkti kada tapti mama ir šis socialinis vaidmuo moters gyvenime gali užimti nuo 17 iki maždaug 30 metų periodą, net ir skaičiuojant maksimaliais skaičiais, moteriai lieka daug gyvenimo laiko savo kitų socialinių rolių realizavimui. Moterys, kurios teisinasi, kad visą gyvenimą paaukojo vaikams apgaudinėja save, nenorėdamos kitokio gyvenimo arba visus lūkesčius sukraudamos ant vaikų pečių. Norisi priminti mamoms, kad vaikus jos augina ne dėl saves, o dėl jų pačių. Užaugusius vaikus reikia paleisti, leisti jiems gyventi savarankiškus gyvenimus, o pačioms nesidangstyti motinų-aukų kaukėmis, o imtis atsakomybės už savo gyvenimą. Motinystė nėra liga, todėl reikia nepamiršti ir savo kaip asmenybės tobulėjimo, augimo. Brandesnės asmenybės net ir būdamos mamomis neužsidaro tarp keturių sienų, randa būdų kaip kartu su vaiku mokytis, keliauti, o kartais net ir dirbti.

Laiko neturėjimas sau nėra taip susijęs su motinyste kaip yra susijęs su apatiškumu, abejingumu savo asmenybei. „Laiko neturėjimas“ – tam tikra komforto zona, kuri lyg ir pateisina nieko neveikimą, nesistengimą tobulėti ar iš viso neišjudėjimą iš namų. Vienai jaunai mamai uždaviau klausimą „kodėl namie ji vaikšto su sportiniu kostiumu, o ne kasdiene suknele?“. Klausimas paprastas, bet atsakymas išaugo į plačią diskusiją apie tai, kad motinystė kaip ir privilegija, kuri leidžia rengtis bet kaip, atrodyti bet kaip ir kuri kartais veda į asmenybės nuosmukį. Mama dalinosi, kad buvimas pavargusia, pikta ir surūgusia jai tapo norma ir taip yra visai patogu „egzistuoti“ namų sąlygomis. Logoterapeutas Viktoras Franklis apie gyvenimo tikslus ir gyvenimo prasmę yra išdėstęs teoriją, kuri keliais žodžiais skambėtų taip: jei kažko žmogus labai nori, jis ras tam laiko ir energijos…

motherhood lessons my mother taught me f hSusitapatinimas su tam tikra socialine role ir kitų rolių pamiršimas ar nustūmimas į nuošalę yra tam tikras žmogaus tapatybės (personality) praradimas. Darbo fanatikai susitapatina su profesiniu statusu ir pamiršta, kad ne darbo laiku jie yra tiesiog žmonės, mamos susitapatinusios su motinystės vaidmeniu dažnai pamiršta, kad yra tiesiog moterys, dukros, partnerės, žmonos ir t.t. Negebėjimas derinti socialinių vaidmenų yra gana dažnas visuomenėje, be kito žmogaus, specialisto įsikišimo labai sunku tai pamatyti ir atstatyti. Į psichoterapiją kreipiasi moterys dėl problemų santykiuose, o pasirodo, kad problema yra tame, kad jos tiesiog yra užstrigusios tam tikroje socialinėje rolėje ir negeba persijungti. Tai lyg aktorius, kuris po spektalio pamiršta nusiplauti grimą ir išeiti iš vaidmens. Motinystės instinktas yra tikrai stiprus, todėl ne vieną moterį tiesiog užrakina viename šiame vaidmenyje. Kiekvienas kitas socialinis vaidmuo nėra toks stiprus kaip šis, todėl, mama tapdama žmona, meiluže, partnere jaučia didelę kaltę, kad paliko motinos vaidmenį. Aktorius nors kada vaidinęs Hamletą visada jaus kaltę gaišdamas laiką menkesniems vaidmenims. „Būti ar nebūti?“ motinystėje dažnai mamai neskamba kaip klausimas, jis tampa vienareikšmiu pasirinkimu „būti“ ir dažnai vieninteliu gyvenimo pasirinkimu. Motinystė tikrai yra graži, bet jai paaukoti kitas gyvenimo galimybes yra per daug drastiška ir nešiuolaikiška.

Susitapatinimas su savo kūdikiu yra natūralus iki kokių trijų metų, bet nuolatinis būvis „mes“ yra nesveikas. Nėštumo laikotarpiu mama ir vaikas yra vienis, dalinai vieniu jie išlieka ir žindymo metu, bet vaikus ėmus vaikščioti ir kalbėti turi ateiti natūralus atskiskyrimas. Mama yra mama, vaikas yra vaikas, jokio mes nebelieka. Išgirdus mamą kalbant apie savo mokyklinį vaiką įvardžiu „mes“ reikėtų suklusti ir klausti, kur dingo moteris? „Mes jau einame į mokyklą“, „mes jau lankome plaukimą“ – tokie pasisakymai rodo, kad mama vis dar gyvena vaiko gyvenimą. Gyventi du gyvenimus nelabai išeina, todėl gyvenamas tas, kuris rodos yra svarbesnis, tai yra vaiko gyvenimas. Vaikas mamą myli visokią, jis ją yra matęs visokią, tad kam gi puoštis ir gražintis, mamos vaidmeniui užtenka būti rūpestinga, atsidavusia, mylinčia. Moteris puošiasi, kai yra kituose socialiniuose vaidmenyse, kai ji yra moteris – seksualinė partnerė, žmona, meilužė, kai ji yra visuomenės dalis ir t.t. Mama, pamiršusi save, savo išvaizdą ima nebepatikti ir savo vaikams. Iš čia vėl kyla konfliktai, kai vaikai nejaučia pagarbos, nevertina, neklauso. Mano sūnus, kai jam buvo treji metai, man davė stiprią pamoką, pašnibždėdamas darželyje į ausį: „mama, ateik manęs pasiimti graži“. Svetima, bet labai stipri pamoka mane ištiko slaugos ligoninėje, kai mirštanti močiutė, laukdama savo vaikų, prašė slaugytojos ją sušukuoti ir klausė ar ji gerai atrodo? Panašu, kad trimetis ir senolė puikiai suprato, ką reiškia būti moterimi ir mama.

Mama atsiduoda savo naujosioms pareigoms, atsiribodama nuo aplink supančio pasaulio ir, tarsi, savęs pačios. Pirmaisiais mėnesiais tai yra visiškai suprantama, bet kada jau metas būtų prisiminti ir apie save?

Kodėl nereta mama tiek pasineria į savo kūdikio gyvenimą, kad laiko sau ir nelieka. Kur slypi amžinos kaltės jausmo šaknys, kai jautiesi kalta net, jei ir užsnūdai, visiškai nusivariusi nuo kojų, nors poilsis naujai mamai yra reikalingas kaip oras...

Moterys iš prigimties mėgsta puoštis, gražiai atrodyti, nori patikti sau ir kitiems, tačiau kur visa tai dingsta gimus mažyliui?