Kam reikalingos draugės?

Rūtos Rukaitės tekstas, žurnalas “Tavo vaikas”

Kam reikalingos draugės? arba Moteriškumo paslaptys

Mes visos, mažos būdamos, turėjome geriausių draugių, kai kas tokių draugių turi ir suaugusios, o kai kas paverčia „geriausiomis draugėmis“ savo vyrus ar net vaikus. Kodėl kiekvienai iš mūsų vis dėlto kaip oras reikalinga moterų draugija?

Kalbame su geštalto terapeute Daiva Žukauskiene.

multi generational handsKiekviena būsima mama pati auga, turėdama greta brangiausią žmogų – mamą, giminės moterų – močiutę, tetų, pusseserių, draugių, vėliau sukuria savo šeimą. Atrodo, jog moterų draugijos neturėtų trūkti. Kam vėliau, jau pačiai tapus mama, reiktų ieškoti kitų moterų draugijos?

Kitų moterų draugijos prireikia būtent tada, kai tampama mama. Tapsmas motina ne visada yra instinktų lygmens, padiktuotas gamtos. Žmogus, ypač miesto, labai nutolęs nuo gamtos. Užgimimas, gimdymas ir gimimas – šie procesai kartais nebevyksta natūraliai. Tik gamtos žmonėms gimimas ir tapimas mama vis dar yra natūralus, nes jie šalia savęs mato visą gyvūnijos pasaulį, iš kurio taip pat mokosi. Būtent tapimo mama dažnai tenka mokytis, nes jis nėra paprastas ir natūralus procesas.

Asmeninė mano patirtis primena, su kokia nuostaba aš žiūrėjau į savo kalytę, kuri atsivedė šuniukų, vėliau stebėjau katės motinišką globojimą ir auklėjimą, tik gimus kačiukams. Pati tapusi mama, suvokimą, kad ja esu, įgijau tik po keleto savaičių. Gerai, kad šalia tokiame svarbiame etape dalyvauja jos pačios mama, kuri rūpestinga akimi stebi ir pakreipia tinkama linkme. Jaunoji mama dar sunkiai susivokia, kad buvęs gyvenimas jau tampa vakarykšte diena, kad motinystės etape teks mokytis dalytis, aukoti save, savo poreikius derinti prie kūdikio poreikių. Jai teks savimi maitinti naują gyvybę.

Maitinti visomis prasmėmis – tiek fiziškai, tiek ir emociškai. Mamos ir močiutės, tetos, turinčios motinystės patirties, puikiai tai supranta ir jauną mamą gali pamaitinti emociniu maistu, suteikti palaikymą, globą, rūpestį. Vyresnės kartos moterų buvimas šalia, jų žodžiai, veiksmai yra palaikymas, kurio reikia užgimusiai naujai mamai, nes jos yra motinystės nešėjos iš kartos į kartą.

Kuo ypatinga moterų draugystė, bendrystė?

Moteriškame pasaulyje draugystė užima svarbią vietą. Mergaitės nuo mažens svajoja arba turi geriausią draugę, kartais ja tampa ir suaugęs žmogus – teta, mama, krikšto mama, bet dažniausiai – tai bendraamžė. Gyvenimas yra paslapčių šalis, per kurią keliaujant reikalingas žmogus, turintis tų pačių patirčių, patiriantis stebuklų tuo pat metu.

Laiminga vaikystė, paskui jaunystė ugdo laimingas ir savimi pasitikinčias moteris. Moteriška draugystė labai paremta jausmais, emocijomis, joje daug juoko, linksmumo, lengvabūdiškumo, svajonių, svaičiojimų, ateities planavimo. Tai, kas vyrams atrodo apkalbos, tuščias malimas liežuviu, moterims yra dalijimasis savo patirtimis. Moterys kalbasi apie įvykių jausmines patirtis, vyrai kalbasi apie faktus, strategijas ir taktikas. Moterys iškalba, kaip jos jaučiasi, vyrai kalbasi tam, kad pasidalytų informacija ir nuspręstų, ką daryti.

Moterų draugystė yra labiau apie santykius, jausmus, moteriškas patirtis ir išgyvenimus, vyriška draugystė – apie pasaulį, bendras veiklas, interesus.

Ar iš tiesų net ir pats supratingiausias ir jautriausias vyras niekada neatstos bendravimo su kita moterimi, kas ji bebūtų – giminė ar draugė?

Tikrai atsiras moterų, kurios į šį klausimą atsakytų, kad jos gali draugauti ir su vyrais, jais pasitikėti ir gerai sutarti. Aš paprieštarausiu ir pasakysiu, kad jos nėra patyrusios tikros moteriškos bendrystės. Sunku ją yra aprašyti žodžiais, bet kiekviena tą patyrusioji puikiai žino šį jausmą. Keletą metų vedžiau moterų bendravimo grupes, „Damų arbatėles“, kurių metu moterys būrėsi, kalbėjo, dalijosi patirtimi, puošėsi ir gražinosi viena prieš kitą. Tos valandos, praleistos moterų grupėse, buvo šventinis laikas kartu.

Teko sustoti ir tiesiog paklausyti jų klegesio, moterys lyg bitės šildė, vėdino, glostė ir penėjo viena kitą savo energija. Ten nebuvo daug turinio, ten buvo daug proceso, ten nebuvo daug žinių, bet buvo daug tikro žinojimo, ten nebuvo daug išpažinčių, bet buvo daug bendrystės, to žodžiais neapsakomo jausmo „aha“, kai pritari kiekvienam sakiniui, kiekvienai minčiai, kai žadini savyje visas moteriškas patirtis. Iš ten vis dar turiu gerų draugių ir pažįstamų, kurioms nereikia sakyti, kas mus sieja, jos žino, kad mus sieja moteriška bendrystė.

Kai moteris tampa mama, pirmaisiais mėnesiais, augindama savo kūdikį, ji jaučiasi savitai izoliuota, jos pasaulis susiaurėja iki kūdikio poreikių. Savęs tarsi nebelieka. Tapimas mama metaforiškai primena drugelio stadiją, kai asmenybė yra uždaryta lėliukės būsenoje, sąstingyje, izoliacijoje, bet kartu ir giliuose vidiniuose procesuose. Ne veltui net žodžiai „lėliukė“ ir kūdikis – „lėliukas“ – yra labai prasmėmis susiję.

Mama, kad pajėgtų rūpintis savo mažyliu, pati virsta tam tikra prasme į kūdikį, ji intuityviai jaučia, ko reikia jos „lėliukui“, kuo ji gali būti naudinga. Iš išorės ateinančios moterys jaunai mamai yra ir išorinis „maistas“, ir palaikymo komanda, kuri skanduoja, kad viskas bus gerai, kad tai laikina ir taip turi būti.

Mama auga kartu su savo vaiku, ji auga motinystės suvokime, sąmoningai prisiimdama didelę atsakomybę už mažylį ant rankų. Motinystė yra vidinio augimo stadija, tai ne tarnaitės, auklės ar valytojos vaidmuo, tarp kurių dažnai pasimeta ir susimaišo pervargusios mamos, tai vidinės žmogaus brandos lygmuo, kai iš ankstesnio etapo pereinama į brandesnį, kitą žmogų auginančio žmogaus, etapą. Tetos, močiutės visada mamoms primena, kad vaiko auginimas, maitinimas nėra tokie banalūs reikalai, kad tai giminės pratęsimo galimybė, kad tai žmonijos išlikimo priežastis.

Moteris, sąmoningai auginanti vaikus, yra vidine kokybe daug turtingesnė ir brandesnė asmenybė nei ta, kuri neturi vaikų. Mamų kartojama frazė iš kartos į kartą „suprasi, kai pati turėsi vaikų“ yra banaliai geniali, ji reiškia tą tapsmą, kurį patiria moterys, tapusios mamomis. Ne visada gimdymas ir vaikų auginimas eina kartu su motinyste. Kai kurios taip ir netampa tikromis mamomis, nors ir turi vaikų, jos neranda bendros kalbos su mamomis, jos nejaučia gilesnės prasmės auginti ir auklėti, joms neduotas atsakomybės už kitą gilesnis pajautimas.

Kiek „šviežia“ mama gali, vaizdžiai tariant, tempti viena? Ar gali vyras jai atstoti draugę ar kitą artimą moterį? Neretai girdžiu sakant, kad vyras pats geriausias draugas ir kitų draugių joms nereikia... Ką tokia moteris praranda?

Didžiulė pagarba vyrams, kurie sąmoningai suvokia tėvystės vaidmenį, bet drįsiu pasakyti, kad jie gali žinoti, ką reiškia būti tėčiu, bet nieko nežino, ką reiškia būti mama. Bendravau su vienišais vyrais, perėmusiais moterų, mamų vaidmenį, jie visi sako tą patį: kad šiame vaidmenyje labai nukentėjo jų vyriškumas, jie „subobėjimą“ pajuto savo kailiu.

Mama yra namų židinio kurstytoja, o vyras yra išorinio pasaulio užkariautojas, jam neauga krūtys ir jis nemaitina kūdikio savo pienu, savimi, jis gali deramai pavaduoti moterį, bet niekada netaps moterimi. Vaikui, nesvarbu, kokios lyties jis bebūtų, reikalinga mama, močiutė, tetulė, kuri moteriškai priglaus, pasūpuos, išklausys, iškeps blynukų ir paseks pasaką švelniu moterišku balsu.

Gerai, kad jauną mamą gali pavaduoti kita moteris, nes kiek bekalbėtume apie lyčių lygybę, motinystė yra užkoduota moterų prigimtyje. Vyrai yra tėvai, jų pareiga jais ir būti: jie moko, auklėja ir ugdo vaikus išoriniam pasauliui, susitikimams su kitais žmonėmis, jie moko rizikuoti, tirti, patirti pasaulį, jų užduotis – užtikrinti vaiko saugumą išorėje. Dar tiksliau, jie yra atsakingi už savo moterį ir savo vaikus, nes vyrai yra jėgos, drąsos, ištvermės ir šeimos ramybės garantas.

Visokiausių mitų prikurta apie moterų draugystes, greičiausiai jas kuria vyrai, nes, pasak tų mitų, tokie dalykai, kaip moteriškas solidarumas, neegzistuoja. Moterims būdingas pavydas taip pat, kaip ir vyrams. Joms būdingas emocionalumas – visas savybes, kurias turi ir gali turėti vyrai, jos paverčia ryškiai matomomis. Vyrai visuomenėje yra daug labiau save suvaržę nei moterys, todėl moterų emocionalumas, spontaniškumas jiems kelia nuostabą.

Moterys pykstasi ir taikosi greitai ir jausmingai, jos nebijo parodyti savo blogų, negražių pusių, ko vyrai sau neleidžia. Ar galėtumėte įsivaizduoti porą vyrų, kurie garsiai rėkia vienas ant kito? Daug greičiau pamatysite grumtynes arba apskaičiuotą susidorojimą. Nužaibavus moterų emocijoms, jos lengvai nusigiedrija ir gali vėl toliau draugauti. Būtent moterų emocionalumas vyrams sukelia asociacijų su raguotais velniais ar „bobomis su kiaušais“.

Toks jausmas, kad moterys dabar menkai save tepastebi, savęs, kaip atskiros laimingos asmenybės, nemato. Visuomenėje sunku būti atsipalaidavusiai ir tokiai, kokia esi iš tiesų. Gal moterų draugija ir yra ta vieta, kur gali būti tuo, kas esi, su visa savo jausmų puokšte – kaprizais, nepasitenkinimu, ašaromis ir juoku? Moteriška draugija dažnai yra ta vieta, kur moterys dalijasi patirtimi, savo išgyvenimais. Kaprizai dažniau yra skirti vyrams nei moterims. Dramos yra moterų emocionalumo išraiška kaip savo priešingybės demonstravimo forma. Vyrai labai mažai išmano apie tikrą moterišką draugystę, nes su jomis moterys bendrauja ir draugauja visai kitaip.

Kaip suderinti visas savo gyvenimo skirtas roles – motinystę, moteriškumą, profesines ambicijas? Kaip negniaužti savo jausmų, kurie anksčiau ar vėliau vis tiek ištrykšta ne vaivorykštės purslais, o nuo jų kenčia ir šeima, ir pati moteris?

Moterys, turinčios gerą kitų moterų pavyzdį, nebijančios išgirsti jų išmintingų patarimų ir palaikymo, nevengiančios pasikalbėjimų, jausmų išliejimo su kitomis moterimis, su savo besikeičiančiomis rolėmis susidoroja geriau. Perimdamos kitų moterų patirtį ir pagarbiai žvelgdamos į jas, jos pačios tampa tradicijų, išminties nešėjomis, kurios žino, kad yra laikas būti vikšreliu, lėliuke, nimfa ir galų gale išskleisti visu savo grožiu moteriškumo sparnus.

Moterims draugystės norisi c51cb39379b853ca0d8f1427057b54d6

Moteriška draugystė siejasi su visa moterų istorinės patirties bendryste. Pramočių, mamų ir draugių energija reikalinga kiekvienai moteriai, kad ši sklandžiai pereitų visus amžiaus tarpsnius. Skirtingos draugės atsiranda skirtingais amžiaus periodais ir šie periodai yra labiau susiję su moteriškumo, motinystės etapais negu vyrams. Moterų draugystė trumpalaikiškesnė, labiau vienijanti tik tam tikrame gyvenimo etape esančias moteris.

Draugystė dažnai išaugama kaip rūbas. Vienos draugės nutolsta, kitos priartėja, tai lemia jas vienijanti tema. Susidraugauja vienu metu besilaukiančios mamos, vieną darželį belankančių vaikų mamos, viename kolektyve dirbančios moterys. Moterims labiau patinka draugę turėti po ranka, nei puoselėti draugystę, kuri gyvai pasireiškia tik kartą metuose.

Moterų draugystė – kaip intensyviai liepsnojantis laužas, kuriam reikia nuolat naujų malkų, nuolatinio kurstymo, kuris užgęsta, sudega, kai nebėra, kuo jį kūrenti. Moterims draugystės labiau norisi, nei reikia. Kartais vyrai pajuokauja, kad vyrišką draugystės norą jiems atmuša moterys su savo nuolatiniu draugavimu. Jie priversti draugauti kartu su moterų draugėmis, nes jos juos traukia kartu su savimi į savas draugystes.