Kalbėk! Jis tikrai girdi

Rūtos Rukaitės tekstas. mom and baby

Net užsimezgusiai gyvybei įsčiose jau reikia pokalbių, ką jau kalbėti apie neseniai atkeliavusiuosius į šį pasaulį. Ką nuveikti su pačiais mažiausiaisiais?

Konsultuoja geštalto terapeutė Daiva Žukauskienė

Daiva Žukauskienė: „Mes kviečiame į „Rimtus pokalbius“, tai terapinė grupė jaunoms šeimoms su mažyliais, dėmesį skiriame biblioterapijai (tai teksto naudojimas siekiant padėti žmonėms išspręsti savo problemas) ir ankstyvajam vaikų kalbiniam ugdymui. Mūsų užsiėmimų tikslas – išmokti kokybiškesnio gyvenimo, suvokti savo jausmus, savo vietą pasaulyje ir darnos šeimoje. Gyventi tikrą gyvenimą, bendrauti vieniems su kitais, kitaip tariant, bandome grąžinti tėvus į tėvų vaidmenį be kažin kokių ypatingų priemonių, turėdami tik popieriaus lapą, tekstą ir gyvai bendraudami.“

Norime paneigti vyraujantį mitą, kad su visai mažulyčiu kūdikiu nereikia kalbėti, nes jis vis tiek nesupranta, neva, kai užaugs, tada ir pasikalbėsime. Garsi mokslininkė, profesorė Dana Suskind, knygos ir metodikos „Trisdešimt milijonų žodžių“ autorė, padarė didžiulius tyrimus apie tai, kiek įtakos daro visai mažam vaikui tėvų kalbėjimas, skaitymas. Kalbama apie amžiaus tarpsnį nuo prenetalinio laiko iki 4 m. Kai tik vaisius pradeda girdėti, tuomet ir atsiranda galimybė lavinti jo smegenims duodant žodinio peno. Smegenys yra tokios aktyvios šiuo laikotarpiu, kokios daugiau jau niekada nebebus.

Paskui vaiko ausytes

Pabandykime įsivaizduoti: ką tik gimęs žmogutis – tarsi iš kitos planetos ir susikuria lyg iš nieko nuostabiausius dalykus, jis išmoksta visko – judėti, kalbėti, suprasti ir t.t. Tuo metu atliekami patys didžiausi darbai, ko vėliau jau niekada nebepavyks. Kartais mes, tėvai, to nežinodami, pražiopsome tokį svarbų vaikeliui periodą, jis mums ilgai tiesiog mielas pupuliukas, su kuriuo kalbame kaip su nelabai sveiko proto žmogučiu, dažnai tenkiname tik jo fiziologinius poreikius: pamaitiname, pakeičiame sauskelnes, pamigdome, kartais pasūpuojame ir pačiūčiuojame, gerai, jei dar imame ant rankų, nes geriau jau guldome į gultuką, nes paskui, neduokdie, pripras būti ant rankų. Kas yra tas „pripras“? Iki tol, kol suaugs? Nemačiau nė vieno suaugusiojo, kurie vienas kitą nešiotų... Tenka susidurti su nuomone, kad vaikutis dar nekoncentruoja dėmesio, tai kam kalbėti bergždžiai. Taip, mažiukas jums nežiūrės į akis ir pritariamai nelinkčios, jūsų užduotis ir yra aiškinti jam viską apie pasaulį. Jeigu nesėdi ramiai, o kažkur bėga, tai ne jūs turite kviesti mažylį pas save, o patys eiti paskui vaiko ausytę, kuri visada „įjungta“, kad ir ką jis veikia.

Mamos niekas neatstos

Vaikystė tam ir skirta, kad praleistum laiką prie mamos širdies, juk kūdikis dar ilgai yra mamos dalis. Kaip tik jos kalbėjimas jam ir yra artimiausias, koks tik gali būti, niekas neatstos jos balso – nei kokie nors specialūs baltieji triukšmai, nei svetimi balsai, mažiukai negirdi nieko, tik mamą.

Auginti smegenis

Per mūsų užsiėmimus derinami 3 dalykai – tai programa, lavinanti ankstyvąją kalbą, emocinį intelektą ir skatinanti tėvus bendrauti su savo vaikais. Kuo daugiau įvairiausių žodžių, jų junginių mes „įdėsime“ vaikeliui į smegenis, tuo daugiau neuronų šakelių užaugs. Ir kai mažylis keliaus per pasaulį savo keliu pas ankstyvuosius pedagogus, smegenims bereiks prisiminti, kad tokia informacija jau buvo duota. Mūsų smegenys vystosi naujumo principu – naujas neuronų junginys vystosi, kai gaunama kokios nors naujos informacijos. Pavyzdžiui, atrodo, ką ten su kūdikiu skaičiuosi, kam to reikia. Tačiau tai net būtina, pasakokite apie skaičius, skaičiuokite aplinkos daiktus, rodykite geometrines figūras, aiškinkite apie jas – „Čia trikampis, čia piramidė, čia linija ir t.t.“ Jums gali atrodyti, kad vaikelis, kuris dar nekoncentruoja žvilgsnio, nieko nesupranta, bet taip nėra. Kūdikis yra toks imlus ir tiek daug suprantantis, daugiau nei tas suaugęs žmogus, kuris tą akimirką bando primityviai paaiškinti. Apie kuo daugiau įvairiausių sričių kalbėsime tai dar ir rodydami, tuo didesnį efektą pasieksime.

Cit.

Mes dirbame tarsi eismo prižiūrėtojai, pasakome, ką daryti tėvams, bet nieko už juos nedarome. Viskas – tėvų rankose, kad jie „čia“ ir „dabar“ bendrautų su vaiku, ne teoriškai, o praktiškai.

Pati būk ryškiausias žaislas

Esu parašiusi knygą, kuri dar guli leidykloje, ji vadinsis „Rimti pokalbiai“, tos knygos pagrindu mes ir mokomės. Knygoje sudėtos penkiolika istorijų, kurios turi kelias prasmes – viena paprasta, kasdienė, suprantama ir vaikui, ir suaugusiajam, kita – perkeltinė, kurią gali suvokti tik suaugęs žmogus. Kartais tenka susidurti su tuo, kad patys tėveliai supranta tik vieną prasmę, antros visiškai „nepagauna“. Ką jie gali duoti savo vaikui, jeigu jų pačių matymas yra tik vieno sluoksnio? Pati esu geštalto psichoterapeutė, mes su tėvais mokomės panerti į gilesnius sluoksnius, pasigilinti į santykius, į tai, kaip žmonės gali pagerinti savo gyvenimą, kaip gali kokybiškiau bendrauti vienas su kitu. Tai jau geštalto terapija, kai skatiname įsisąmoninti, būti sąmoningiems, BŪTI „čia“ ir „dabar“ su vaiku. Jeigu jau atėjai ir turi tam visą valandą, išnaudok ją maksimaliai, atiduok save vaikui, tikrai būk su juo, negalvok, ką virsi pietums, nustumk į šalį mintis apie dar nesumokėtus mokesčius, neskubėk galvoti, ką darysi po užsiėmimo, tiesiog BŪK su vaiku ir bandyk su juo megzti santykį, nes jis dar nekalba – kalbi tu, todėl maksimaliai „pakrauk“ jį per tą judviejų valandą žodžiais, bendravimu, emocijomis. Vaiko dėmesį bandome atkreipti liesdami, čiupinėdami, kutendami, su visokiausiomis mimikomis, grimasomis skaitydami mažą istoriją. Pasirodo, vaikai tada reaguoja, nes mama daro kažką įdomiau nei įprastai. Kartais mamos sako, kad sunku susitvarkyti su vaiku, juk ir aplinka tokia, sensorinis kambarys – kamuoliukai, švieselės ir kt. Tuomet sakau, kad jos turi būti tokios ryškios, jog nukonkuruotų visus žaislus aplinkui ir prikaustytų visą dėmesį. Ir mamoms pavyksta! Po pusės užsiėmimų iš penkiolikos netgi patys mažiausi ima suvokti, ko jie čia ateina ir kas jų laukia. Jie žino, kad gaus visą tėvų dėmesį, mažiukams iš tiesų mažai berūpi, kas aplinkui, jie tiesiog klausosi tėvų.

Apie batukų porą

Kiekvienai istorijai mes turime pagalbinę priemonę – dailininkė Katerina Zareckaja yra nupiešusi nuostabius piešinius, kurie labai smulkūs, su daug detalių. Tėvams tas piešinys – tarsi žemėlapis, pagal kurį galima kalbėti. Pavyzdžiui, vienas piešinys – apie raudonus batukus, kurių vienas spaudžia ir nugraužia vaikui kulnelį. Mes klausiame, kas kaltas – batukas ar kulnelis. Visi sako, kokia graži batukų pora, bet ji yra teikianti skausmo tam berniukui. Tėvai skaito ir suvokia, kad šios istorijos prasmė visai kitokia, kalbama ne apie batukų porą, o apie santykius. Juk kaip dažnai sakome – kokia ideali pora, kaip vienas kitam tinka, o gyvenime jie vienas kitam graužia, spaudžia ir netinka. Vaikai išklauso istoriją apie batukus, tėvai supranta, kad tai – apie poros santykius, apie tai ir galima kalbėtis. Suaugusieji taip gali pasisakyti, kas jiems „graužia“ ir „spaudžia“. Vaikai iš to paveikslėlio gauna visai kitą istoriją: „Žiūrėk, du batukai – kairysis ir dešinysis, kokios spalvos jie galėtų būti (piešinys nespalvotas), koks berniuko vardas, kuris avi tuos batukus? Kokie dar yra berniukų vardai. Žiūrėdami į tą piešinį mes galime kalbėti apie daug ką ir naudoti pačias įvairiausias sąvokas, tėvai „įjungia“ visą savo fantaziją ir iš to mažo paveikslėlio gali sukurti kiekvienas savo istoriją. O vaikui yra įdomu, ką rodo ir pasakoja mama arba tėtis. Mažiukus tokie dalykai tiesiog užburia, didesni vaikai patys įsitraukia, pavyzdžiui, griebia pieštukus ir spalvina paveikslėlį. Jeigu vaikelis – dar kūdikėlis, tą darbą atlieka mama – ima pieštuką, pasakoja apie jį, spalvina, netgi mažiausias kūdikėlis ima stebėti, ką ji daro.

„Tiršta“ valanda

Taip ugdome vaikų emocinį intelektą ir judame geštalto terapijos tėvams link, kai kalbame apie perkeltines prasmes ir gebėjimą būti mama ar tėčiu. Šalia to turime metodiką, kaip plėtoti tekstą pagal paveikslėlį – vieną dalį parašiau aš pati iš geštalto terapeutės pozicijos, kitą parašė kalbos lavinimo programos „Trisdešimt milijonų žodžių“ (TMŽ) ambasadorė Lietuvoje – Žydrė Dargužytė–Černiauskienė, ji šią programą ir plėtoja pagal dr. Danos Suskind to paties pavadinimo metodiką. Mes sulipdėme kelias metodikas ir tėvams pateikiame tokią „tirštą“ programą per vieną valandą – tėvai su vaikais gauna terapinį gabaliuką, biblioterapinį gabaliuką, nes dirbama su tekstu, gauname ankstyvąjį kalbinį ugdymą pagal TMŽ ir dar susiejame multisensorines priemones, tai kaip vyšnia ant torto, desertas – švieselės, kamuoliukai, įvairiausi lavinamieji žaislai. Valanda pralekia žaibiškai, be jokių verksmų, sudėtingesni pirmieji užsiėmimai, kol mažyliai suvokia, kas vyksta. O jie elgiasi taip, kaip šeimoje, kai tėvai paleidžia vaiką prie žaislo, tegul jis ten ir užsiiminėja. Kol tėvai persiorientuoja, kad jie čia bus svarbiausi veikėjai ir kad jiems reikės visų gebėjimų – kūrybinių, aktorinių, oratorinių, būna šiek tiek sumaišties, bet visi greitai susigaudo, kas čia vyksta, ir mums lieka tik koordinuoti visą procesą.

Prisitaikyti ekstravertų pasaulyje

Nuostabu tai, kad tėvai tikrai atranda savyje kūrybinių galių – vieni lengviau, kiti sunkiau. Būna, pasiguodžia, kad jiems sunku kalbėti, nes jie – intravertai. Tuomet aš sakau, kad jiems teks labai pasistengti, nes jei patys yra intravertai, jų vaikai bus dvigubi intravertai, nes negaus daug žodinio bendravimo, nemokės pasakyti savo norų. Intravertai yra puikūs mokiniai, mes visi gyvename ekstravertų pasaulyje, turime išmokti prisitaikyti patys ir mokyti to savo vaikus.

Nuvargę, bet laimingi

Naujosios Vilnios bibliotekoje naujai įsikūręs multisensorinis kambarys – tai tokia puiki erdvė, kurią reikia išnaudoti. Matau, koks didelis tokių užsiėmimų poreikis ir matau, koks atsakas. Užsiėmimai vyksta du kartus per savaitę, trunka maždaug du su pusę mėnesio. Galbūt ir tėvai, ir vaikai pavargsta gerąją prasme, nes jie sąžiningai ir sąmoningai BŪNA vieni su kitais.

Mūsų mažiausiajam – keturi mėnesiai, didžiausiam vaikui – metai ir dešimt mėnesių.

Tėvai jau po pirmo karto pajaučia savo kalbėjimo svarbą, supranta, koks svarbus jų vaidmuo iki kol vaikeliui sukaks ketveri metai, prisiima visą atsakomybę už savo vaiko lavinimą, nes niekas kitas už juos to nepadarys.

Kai prakalba tylieji

Po užsiėmimų dar duodame ir namų darbų tėvams pagal paveikslėlį ir temą. Jeigu tėvai sąmoningi, jiems paprasčiau, jie suvokia ir prisipažįsta, kad kalbėtis su vaiku ne taip ir sunku, pažvelgti į savo atžalą kitomis akimis būtina, tuomet ateina suvokimas, kad vaikai gali suprasti, kad jie mokosi.

Po maždaug pusės užsiėmimų patys mažiausi ir tyliausi, kuriuos vadinu tyliaisiais karžygiais, patys ima kažką veblenti, „kalbėti“. Tėvai būna ištikti nuostabos, kai jų tylenis bando kažką jiems „pasakyti“.