Gyvenimas – tai kelias

Kelionė kaip psichoterapijos sesija. Keliaujame nuolat,f7f0dfcc353a9b1a2bffac15ebe37f92 iš taško A į tašką B. Keliaujame laiku iš ateities į praeitį, iš dabarties į ateitį ir atgal. Apgaudinėjame save, sakydami, kad seniai nekeliavome, gyvename iliuzijoje, kad planuojame keliones. Keliaujame kasdien, dar tiksliau, kas akimirką, o iš tikro esame nuolatinėje kelionėje. Gyvenimas – tai kelias, Dao. Bet kuri kelionė gali būti nuobodus atstumo pasiekimas arba ji gali būti išskirtinė terapinė sesija arba asmeninė refleksija. Nesvarbu kokį kelionės formatą jūs pasirinksite, ar tai bus vieniša kelionė, ar keliausite su kažkuo, sau išsikėlus tam tikrus klausimus, jūs galite iš kelionės gauti daug kartų daugiau, nei tikitės. Kelionė pati savaime yra išėjimas iš komforto zonos. Įjungus pastabumą aplinkai ir sau, užmetus tankesnį tinklą ant pasaulio, galite akimirksniu pasinerti į nuolat besikeičiantį fenomenų pasaulį. Aplink vyksta gyvenimas, gausybė procesų verda čia ir dabar, prieš pat jūsų nosį. Bandymas stabtelėti šio tvarkingo chaoso centre ir plačiai atmerkti akis, įsijungti visas gamtos žmogui duotas jusles, atskleis koks nepaprastai nuostabus yra pasaulis šalia mūsų. Vieni nuvažiavę į Paryžių pamato tik Eifelio bokštą, jūs nuėję kelią iki artimiausio lango galite pažvelgti į mikro ir makro pasaulį. Sustok, akimirka žavinga. Tikri keliautojai išsiugdo šį įgūdį – sustoti, apsižvalgyti, žiūrint pamatyti, klausant išgirsti, uostant užuosti ir galų gale įsisąmoninti, kad esate čia ir dabar. Kelionę rinkdamiesi žmonės kažko ieško, ieško, ko neturi, ko negeba atrasti dabartyje ir savam kieme. Kelionės būna išsiveržimai iš rutinos, nuobodulio, buities ir tam tikras smegenų perkrovimas. Yra žmonių, kurie niekur nekeliauja ir su pavydu nežiūri į keliautojus. Jie laimingi ten, kur yra, su tuo, su kuo yra, su tuo, ką turi ar net tuo, ko neturi. Kodėl turiu kažkur trankytis, jei viską ko trokštu turiu čia? Klausimas viską atsako apie žmogaus būseną. Kai kuriems kelionės yra kančia ar net bausmė. Ne veltui kažkada ištremdavo, norint nubausti. Nekeliaujantys žmonės nėra nei primityvūs, nei asocialūs, nei vargšai, jie yra sėslūs ir tiek. Dažnai tai savimi patenkinti, laimingi individai, turintys lakią vaizduotę ir mėgstantys keliauti mintyse. Tai mikropasaulio atradėjai, romantiški svajotojai, sotūs sava svajone. Jų kelionės nepasižymi nei dideliais atstumais, jie negali pasigirti nukeliautų šalių sąrašu. Jie keliautojai, kuriuos veda penkios juslės. Tai skonio gurmanai, kurie žino kokio skonio yra ką tik užplikyta kava ir kokį skonio kelią ji nukeliauja iki šaltos kavos. Jie pažįsta skonius ir prieskonius, jie žino, kokie paukščiai gyvena sode už lango ir užuodžia, koks kvapas tvyro ryte po lietaus. Tokios kelionės įspūdžiais prilygsta kitų kelionėms po pasaulį.