Fenomenologija arba akivaizdybės tyrinėjimas geštalto terapijoje

Bet kuri psichoterapija prasideda nuo jos filosofinio pagrindo, be idėjos negali būti ir realybės, praktikos. Geštalto terapija turi ne vieną filosofinį pagrindą savo tvirtai sumūrytuose pamatuose. Fenomenologinis realybės, žmogiškos sąmonės srauto tyrinėjimas yra vienas iš geštalto terapijos pamatinių akmenų.

F.Perlzas, geštalto terapijos tėvas – gydytojas psichiatras, psichoterapeutas, nevalia manyti, kad  geštalto psichoterapijoje fenomenologija nesusieta su filosofija, o filosofija nepersmelkusi visos geštalto terapijos.

XX a. austriška ir vokiška aplinka užaugino F.Perlzą kaip filosofą ir psichoterapeutą. Apie šį laikmetį filosofas M.Buberis, kaip dar vienas geštalto terapijos filosofinis akmuo, sako, kad pasaulis patiria vienatvės priepuolį, išsivadavęs iš iki tol buvusios tradicijos. Karai ir technikos progresas leidžia užgimti egzistencializmui, nes reikia rūpintis žmogumi, su kuriuo konkuruoja technika.  Pasaulio pažinimo įrankiu tampa fenomenologija - mokslas apie fenomenus. Filosofine kalba kalbant, psichikos gebėjimas suvokti pasaulį yra fenomenas, o to kaip išgyvenama realybė ir sąmonės turinių nagrinėjimas yra fenomenologija. Kiekvienas žmogus turi unikalų gebėjimą savaip suvokti ir interpretuoti pasaulį, kiekvienas gyvena tik savame subjektyviame pasaulyje, subjektyvioje realybėje.

“Fenomenas” - Platono žodis, jau naudotas “Dialektikoje”, reiškiantis - tai kas matoma, aišku, tai, kas pasiekiama stebėtojo protui, sąmonei, kuriais stebėtojas ir operuoja. «Noumenas» - kiekvieno daikto idėja, kiekvieno fenomeno pagrindas, jo idealioji esybė, priminė priežastis. Fenomenas – tik noumeno atspindys. Aristotelis, pirmasis padarė posūkį nuo idėjos link fenomeno, užduodamas klausimą “iš ko tai sudaryta?”. Hegelis grįžta prie dialektikos ir fenomenologiją paverčia mokslu ne apie daiktų aiškias savybes, o apie sąmonės mokslą.

Tuo laikmečiu psichologija susidūrė su problema, kad žmogiškų emocijų, jausmų ir išgyvenimų neįmanoma objektyviai ištirti, pamatuoti, palyginti, sugretinti ir aprašyti, nes jie nepakartojami, unikalūs. Aprašymai neša subjektyvų pobūdį, kuris nesiderina su akademiniu požiūriu į tyrimo metodus ir rezultatus. Žmogiškų jausmų ir išgyvenimų neįmanoma pakartoti jokiomis eksperimentinėmis priemonėmis, jie kinta kartu su situacija ir kitų žmonių dalyvavimu. Aprašinėtojas visada yra subjektyvus, o aprašomasis įtakojamas aprašinėtojo. Aprašyti išvengiant prietarų, išankstinių nuomonių ir interpretacijų beveik neįmanoma. Fenomenologinis metodas sukuriamas tam, kad būtų įmanoma kiek įmanoma objektyviau fiksuoti žmogaus sąmonės srautą ir jį fiksuoti.

 Fenomenologija kaip metodas ir filosofinė kryptis kito, tuo pačiu įtakodama geštalto terapiją, kurią galima vadinti feomenologiniu metodu ir į procesą orientuota terapija.

Brentano (1838 - 1917). Egzistencializmo ir fenomenologijos pradinikas. Klausimą “kodėl?” pakeitęs klausimu “kaip?” Žmogus negali objektyviai patirti ir aprašyti pasaulio, jis tai daro tik subjektyviai, daug svarbiau kaip jis tai daro, nei kodėl. Sąmonė yra kryptinga, intencionali, ji dėmesio srautu iš pasaulio išskiria tik tuos fenomenus, kurie kažkuo patraukia jo dėmesį.

E.Huserlis (1859-1938). Sukūrė švarų psichologinio aprašymo metodą – fenomenologiją, tiriančią subjektyvią žmogaus patirtį. Didingiausias žmonijos istorinis fenomenas yra pati žmonija, siekianti savęs supratimo. Jis kvietė grįžti nuo mąstymo apie daiktus prie pačių daiktų, prie faktų. Kiekvienas žmogus gyvena savo individualų gyvenimą, tik jam vienam būdingu būdu. Išgyvenimo negalima atkurti. Žmogus nežino tiesos, bet gali būti su ja kontakte, santykyje. Skepticizmas verčia viskuo abejoti, vietoj konstatavimo jis liepia klausti ir tikrinti.  Žmogus nežino ar yra realybė, ar jos nėra, ją galima pažinti subjektyviai tik tiek, kiek mūsų sąmonė į save įsileidžia pasaulį. Žmogus apribotas sąmonės, jos galimybių.

M.Buberis, ne tik egzistencialistas, bet ir fenomenologas, nagrinėjantis fenomenologinį kontaktą tarp žmogaus ir Dievo, kontaktą žmogus – žmogus, žmogus, kuris būna, ir kuris turi.

Geštalto psichoterapijoje fenomeologija slypi ten, kur…

  • Akcentas dedamas ant akivaizdaus, matomo, patiriamo stebint, vietoj prasmių ar priežasčių ieškojimo;
  • Pasaulis patiriamas subjektyviai ir iracionaliai. Nėra vienos realybės, ji kiekvienam kitokia, kiekvienu laiko momentu.
  • Ne interpretuojant, o stebint ir registruojant pripažįstamas savo ir kito individualumas. Kiekvienas vertinimas ar pastebėjimas yra subjektyvus, negalimas joks objektyvumas.
  • Svarbiau yra kaip procesas vyksta dabar, nei jo priežastys.
  • Dialogas, kurio metu keičiasi terapeuto vaidmuo nuo jaučiančio prie stebinčio ir atgal.
  • Subjektyviai suprasti kitą galima tik subjektyvaus dviejų žmonių susitikime.
  • Geštalto terapeutas dirba su žmogaus patirtimis, su tuo kaip žmogus gyvena savo gyvenimą.

 Vienintelis gyvas sutvėrimas žemėje, žmogus, savo egzistenciją laiko problema. Ne viena lapė nenori būti kažkuo kitu, nei vienas paukštis nenori savęs patirti kitaip, tik žmogus vis bando atrasti savo kitus egzistavimo rakursus. Fenomenologija – leidžia matyti tai, kas “yra”. Geštalto psichoterapija – realizmas, reliatyvizmas, dialektika, skepticizmas ir fenomenologija.

Realizmas - yra tai, “kas yra” ir tai yra fenomenologija. Svarbiausia tezė – yra tai, kas yra, bet dažnai žmonėms nepatinka tai, kas yra, labaiu patinka pasakoti istorijas apie save ir jos yra tik istorijos, bet ne realybė. Fenomenologinis žvilgsnis - žvilgsnis į proceso vyksmą čia ir dabar. Dirbama su geštaltų atsiradimu ir užbaigimu.Žmogus yra fenomenas, kuris yra.  Sunku pamatyti tai, ką mes realiai matome, nes žmogaus patirtis diktuoja jau patirtas patirtis ir tampa sunku registruoti kintančius fenomenus.

  
Subjektyvi realybė susideda iš suvokimo, interpretacijos, reikšmės ir santykio. “Aš jaučiu širdies plakimą, man atrodo, kad tai širdies smūgis, aš galvoju, kad galiu numirti ir labai bijau to”.

 Kokią naudą geštalto psichoterapijoje duoda fenomenologinis metodas?

 Padeda klientui aiškiai suvokti savo paties fenomenus ir jų tarpusavio ryšius.

  • Leidžia patirti kito žmogaus subjektyvią realybę, aiškinantis abstrakčias sąvokas (garbė, meilė, sąžinė, drąsa…) Terapeutas privalo suvokti, kad jis nieko nežino apie kito žmogaus realybę, todėl reikia tikslintis sąvokos reikšmę klientui, užduodant klausimus. “O kas tau yra tiesa?”, “o ką tau reiškia garbė”?
  • Izidoras Fromas taikė tokį sapnų aiškinimo metodą, siūlydamas sapną aiškinti kaip pasakotojo žinutę, siunčiamą klausytojui.
  • Terapija yra dviejų lygių žmonių susitikimas, o ne vaistai, kuriuos išrašo specialistas. Tai padeda žmogui atstatyti savo paties galimybę augti, jausti ir būti tuo, kuo jis iš tikro yra, o ne tuo, kuo jis turi būti kitų nuomone.
  • Pagerėjimas pacientams ateina pats savaime, jei terapeutas sukuria tam tinkamas sąlygas. Šios sąlygos padeda įsisąmoninti, leidžia save priimti, laisvai reikšti jausmus, kuriuos kitose aplinkybėse jie linkę slėpti. Fenomenologinis insaitas - tai įsisąmoninimas dabartinių jausmų, patyrimų.
  • Tinkamos sąlygos - tai santykio sukūrimas, kuriame klientas jaučiasi besąlygiškai priimamas ir palaikomas. Terapinis pokytis įvyksta ne taikant specialias technikas, o gyvai išgyvenat santykį su kitu žmogumi.
  • Klientas visiškai atsakingas už savo minčių pavidalą ir elgesį. Pradininkais į klientą orientuotos terapijos buvo K. Rodžersas ir F.Perlzas.

 K.Rodžersas praktikavo psichodinaminę terapiją, 1930m., bet kiek vėliau ėmė abejoti ja. Jam nepatiko būti bejausmiu ekspertu, kuris “supranta” klientą. Jis įsitikino, kad mažiau formalus santykis labiau efektyvus ir ėmė taikyti nedirektyvią terapiją. Jos metu jis savo klientams ėmė leisti kalbėti  apie ką nori ir kaip nori, be užduotos krypties, interpretacijos ar terapeuto vertinimo. Terapijos ašimi tapo santykio sukūrimas, charakterizuojamas trimis tarpusavyje susijusiomis pozicijomis:

(Rodžerso triada):besąlyginis pozityvus santykis, empatija, kongruencija:

  1. Besąlygiškas pozityvus santykis. Terapeutas turi parodyti klientui, kad šis juo rūpinasi, priima jį kaip žmogų, pasitiki juo. Tam reikia ne tik gebėjimo išklausyti, nepertraukiant, bet ir priimti tai, ką jis sako be vertinimo, kaltinimo, nežiūrint kokiu keistu ar “blogu” klientas bebūtų. Terapeutas neprivalo su viskuo sutikti, bet privalo jį priimti tokį, koks yra. Klientu reikia pasitikėti, kad jis pats ras savo problemų sprendimą be terapeuto patarimų. K.Rodžersas teigia, kad patarimas - tai užslėptas nepasitikėjimas klientu, jo kompetencijos trūkumas, ar neadekvatumas. Patarimas daro klientą priklausomu nuo terapeuto, nepasitikinčiu savimi.
  2. Empatija. Daugelis terapijų siūlo į klientą pažiūrėti iš šalies. Empatija reiklauja vidinio žvilgsnio, susikoncentravimo į tai, ką klientas gali galvoti ir jausti. Į klientą orientuota terapija leidžia terapeutui būti ne pašaliniu stebėtoju, kuris klientui priklijuoja etiketę ar diagnozę, o kaip žmogui, kuris nori suvokti kaip atrodo pasaulis kliento akimis. Empatija nesako “aš suprantu”, ”aš žinau, ką tu dabar jauti”.

Empatija – tai aktyvus klausymas, santykio pastiprinimas akių kontaktu, linktelėjimu, kitais gestais parodant, kad jūs dėmesingai klausote.

Atspindėjimo technika (refleksija) parodo, kad terapeutas aktyviai klauso, tai klientui leidžia įsisąmoninti, savo paties mintis, jausmus. Terapeuto empatija skatina kliento dėmesingumą jo paties jausmams. “Jei tai įtraukia kitą, privalo būti įdomu ir man pačiam.”

Empatija (gr. εμπάθεια 'stipri aistra, įsijautimas') yra gebėjimas įsijausti į kito padėtį, emocinę būseną, tiesiogiai suprasti kito jausmus; altruizmo pagrindas. Empatija susijusi su savivoka, savo jausmų pažinimu, vėliau savistabos rezultatus pritaikant bendravime su kitais. Žmogaus emocijos siejamos su mąstymu, įsitikinimais bei troškimais, todėl empatija pasižymintys žmonės paprastai gali tiksliau apibūdinti kito žmogaus minčių kryptį ir nusiteikimą (nuotaiką).

Empatija nėra įgimta, ją reikia išugdyti.

Skiriamos trys empatijos fazės:

  • I – oji empatijos fazė– supratimas. Šioje fazėje atpažįstama ir identifikuojama kito asmens emocinė būsena. Identifikuoti emocijas nėra lengva dėl to, kad jos paprastai esti mišrios.
  • II-oji empatijos fazė– jausmo išgyvenimas. Šioje fazėje išgyvenamas jausmas, kuris tuo momentu yra apėmęs kitą asmenį.
  • III-oji empatijos fazė– jausmo perdavimas. Šioje fazėje atpažintas ir išgyvenamas jausmas yra išreiškiamas įvairiomis formomis ir būdais.

 

  1. Kongruencija – sutpimas, suderinamumas. Sutapimas tarp to, ką terapeutas jaučia ir to kaip jis elgiasi su klientu. Reiškia, kad terapeuto pozityvus santykis ir empatija yra tikri, ne suvaidinti. Kongruentiškumo išgyvenimas klientui leidžia pamatyti galbūt pirmą kartą, kad atvirumas ir nuoširdumas gali būti žmogiškų santykių pagrindu.

Fenomenai neaiškinami, jie stebimi ir aparašomi.

Fenomeologinė psichoterapija orientuojasi į darbą su kliento išgyvenimais kaip su apčiuopiama psichologine realybe. Psichiniai fenomenai nagrinėjami atskirai nuo realių įvykių. Dvasiniai pergyvenimai neturi laike ir erdvėje apibrėžtų charakteristikų. Fenomenologinis metodas neįvertina elgesio, priežasčių, ar moralinio to elgesio vertinimo. Fenomenologinis metodas kokybiškai aprašo individualų  žmogaus patyrimą, o ne priežasčių paiešką, interpretacvijas ar direktyvias metodikas.

Fenomenologinio metodo taikymo sąlyga yra ta, kad terapeutas vengia vertinančių sprendimų, svarstymų, išankstinių nuomonių, išvadų, vietoj to aprašo fenomenus tokiame pavidale, kokiame jie reiškiasi ,kai stebėtojas yra neutralus. Akcentuojamas “naivus smalsusmas”, neutralumas, akivaizdybės pastebėjimas, neapibrėžtumo palaikymas, ypač kalbant apie kito žmogaus gyvenimo ‘faktus”, ar aprašant psichopatologijas ir psichiatrines diagnozes. Fenomenologinis darbas  apima refleksyvią analizę, paremtą žodiniu žymėjimu ir asmeninių išgyvenimų išraiška, tokia forma, kuri būtų suprantama kitam žmogui.

Geštalto terapijoje feomenologinis metodas realizuojamas per terapeuto pagarbą subjektyviai kliento patirčiai ir savo subjektyviam patyrimui. Geštalto terapeutas neįdeda į stebimus fenomenus kažkokios reikšmės, įsisąmoninimo procese pats klientas  randa reikšmę.

Fenomenologinis metodas diktuoja tt principus ir technines procedūras ir vienos ir kitos susijusios su dabartimi:

  • Principas “dabar” – tai funkcionali koncepcija, tai ką individas daro doutuoju momentu. Prisiminimas iš praeities yra dalis “dabar”, o tai kas vyko prieš kelias akimirkas jau nėra “dabar”.
  • Principas Aš – Tu. Išreiškia siekį atviro ir nešališko kontakto. Dažnai grupės nariai savo pasisakymus išsako ne tiesiogiai adresatui, o į orą ar į šalį, tai rodo jų nuogastavimus ar baimę kalbėti tiesiai ir tiesiogiai. Terapeutas turi sakatinti tiesioginį kontaktą, mobilizuoti gyvą kontaktą.
  • Subjektyvaus pasisakymo principas. Abstrakčius pasisakymus keisti asmeniniais ir konkrečiais. “kažkas spaudžia krūtinėje...” “aš spaudžiu krūtinę” tai padeda klientui žiūrėti į save kaip į aktyvų subjektą, o ne kaip į pasyvų objektą, su kuriuo kažkas vyksta.
  • Sąmonės kontiniumas. Tai koncentracija į spontanišką patirčių srautą, kliento nukreipimas į tiesioginį išgyvenimą , atsisakymą nuo verbalizacijos ir interpretacijos. Klientas turi nuolat įsisąmoninti ir suvokti, kas su juo vyksta esamuoju momentu, fiksuoti net menkiausius organizmo pokyčius. Jausmų įsisąmoninimas, kūno pojūčių, judesių fiksavimas leidžia klientui orientuotis savyje ir savo santykyje su aplinka.

Individualus realybės suvokimas kiekvieną akimirką determinuoja žmogaus elgesį. Žmogus – tai ne arena, kurioje sprendžiami interpsichiniai konfliktai ir ne bihevioristinis molis iš kurio mokantis lipdoma asmenybė. Sartras teigė, “žmogus - tai jo pasirikimai”. Žmonės patys savęs nekontroliuoja, jų elgesys determinuotas gebėjimu daryti pasirinkimus, kaip mąstyti ir kaip elgtis. Pasirinkimus žmogus daro, remdamasis savo realybės suvokimu.

Pvz., jei pasaulis jums draugiškas ir priimantis, tai jūs jausitės mylimu ir draugišku, laimingu ir saugiu. Jei pasaulį primsite kaip nedraugišką ir pavojingą, tikriausiai jausitės nerimastingu ir pasiruošusiu gintis.

Fenomeologijos šalininkai net gilią depresiją vertina ne kaip psichikos sutrikimą, o kaip požymį, kad individas pasaulį mato pesimistiškai. Fenomenologinis metodas koncentruojasi į tam tikras sąmonės charakteristikas, kurios žmogų išskiria iš kito gyvūnijos pasaulio: sąmonė, pasąmonė, sprendimų priėmimas, kūrybiškumas, gebėjimas planuoti, atsakomybė už savo veiksmus. Todėl fenomenologinis metodas yra humanistinis. Žmogus turi poreikį realizuoti savo potencialą, augti asmenybiškai.

Žmonės iš prigimties linkę į gėrį, kūrybą, meilę, džiaugsmą ir kitas aukštąsias vertybes. Fenomenologinis metodas daro prielaidą, kad niekas negebės suprasti kito žmogaus ir jo elgesio, jei negebės pažiūrėti į pasaulį jo akimis. Žmogaus elgesys, net jei jis atrodo keistas, turi prasmę tam, kuris jį pastebi.

Gestalt terapija yra dabarties terapija, o feomenologinis metodas yra dabarties akivaizdybės stebėjimas.

Psichoanalizė oreintuota į psichikos procesus, jų aiškinimą, nekreipdama jokio dėmesio į kūną ir jo fenomenus. Darbo metodika tik verbalinė.  Psichoanalizė bazuojasi ant simbolinės kūno simptomo interpretacijos.  Aš susideda iš sąmoningo ir nesąmoningo, ty sąmonės ir pasąmonės, kuri tiesiog sutalpinta kūne kaip inde.

Psichoanalize sekančios tradicijos buvo praradusios santykį su kūnu, tiek savo, tiek ir kliento.

 Šalia vystėsi išimtinai kūno terapijos, dėmesį koncentruojančios tik į kūną ir nekreipiančios dėmesio į psichiką: rolfingas, Feldenkraizo metodas, Aleksanderio technika… Kūno terapeutai stengėsi išvis nenaudoti verbalinės technikos. Vystėsi meditacinės, jogos technikos. Dualistinis požiūris, skaldantis žmogaus Aš.

Dar vienas žingsnis link kūno yra A.Loueno koncepcija, kuri duoda išsamų kūno struktūrų aprašymą, susijusį su žmogaus charakteriu.

Medicininis modelis psichoterapijoje - asmenybė sudaryta iš kūno ir psichikos. Kiekviena dalis nagrinėjama atskirai, nors gali ir įtakoti viena kitą. Klasikinis medicininis požiūris sako: psichologinis konfliktas yra fizinių simptomų priežastis. “Psichiniai stresai įtakoja kūną, kilsta kraujo spaudimas.”

Trys asmenybės teorijų kryptys: monizmas, dualizmas ir paralelizmas.

Monizmas - psichika slypi smegenyse ir gydyti reikia jas. Chemoterapija, medikamentinis psichikos gydymas.

Dualizmas- Kūnas ir psichika visiškai atskirti vienas nuo kito. Verbalinis metodas psichikos terapijai, kūno terapija tik kūnui.

Paralelizmas- kūnas ir psichika įtakoja vienas kitą. Problemos vienoje srityje įtakoja problemas kitoje srityje ir atvirkščiai. Šioms sritims priklauso bioenergetiniai metodai, rolfingas, gestalt terapija.  Terapeutas dirba verbališkai, naudoja į kūną orientuotas metodikas vienos sesijos metu. Klientui būna sunku sujungti šias dvi struktūras ir suvokti jų sąsajas. Terapeutas inicijuoja dialogus tarp asmenybės dalių, tarp kūno ir psichikos.

Geštalto terapija holistinė, savyje siejanti tris skirtingas struktūras: id, personality ir superego. Holistinis principas sujungė psichiką su kūnu, gestalt terapija stengiasi savyje sujungti Aš, fizinis kūnas ir psichikos procesus ir į juos žiūrėti kaip į visumą. Fiziologiniai ir psichikos procesai sudaro asmenybės visumą.

Kūnas, smegenys ir siela – žmogiškos būties dalys, išskaidytos tik mentališkai ir sąlyginai. Todėl terapinis procesas savyje turi talpinti visus tris elementus.

Eksperimentas

Atsakyti į klausimą kaip jaučiatės dabar, per šias tris struktūras: kaip jaučiasi mano kūnas, kokia mano emocinė/dvasinė būsena, ką aš galvoju, kokios mintys vyrauja dabar manyje?

Psichoterapeuto, kuris dirba fenomenologiškai moto: “kai aš dirbu aš negalvoju”

Principas “Čia ir kaip?”

Žmogus mąstymas yra vizualinis, audioalinis ir kinestetinis.

Sulyginimo principas – visi fenomenai yra vienodai reikšmingi. Kiekviena detalė yra svarbi.

Sugrąžinimo veiksmas, atspindėjimo dvynys, tik sugrąžinamas/pakartojamas veiksmas ir keliamas klausimas: “ką tai tau reiškia?, į ką tai panašu? Kaip tu tą darai?”

Fenomenai būna išoriniai ir vidiniai. Vidiniai- tai atsakymai į vidinius dirgiklius, tai vidiniai pokyčiai, kurie vyksta nuolat.

Visumos / kontinuumo įsisąmoninimas (priežastis-čia ir dabar akimirka-pasekmė- ateitis.)

Priežasties paieškos beprasmės, nes nežinia kas pirmas kiaušinis ar višta.

Tai, kas vyksta dabar iekada nevyko ir niekada nebevyks.

Eksperimentas

Aš suvokiu ….ir tai yra mano gyvenimas.

5 min. pratimas.

Fenomenologinis metodas

Būti kuo arčiau kliento

Būti čia ir dabar, dabartyje

Neinterpretuoti

Padėti jam tyrinėti ir įsisąmoninti kaip jis suvokia pasaulį

Tai ne tik technika, bet ir santykis, iš kurio į klientą reikia žiūrėti su smalsumu, be išakstinių nuostatų, be noro padėti, tik su tikslu tyrinėti. Klientą reikia mokyti dėmesingumo savo paties procesams.

Metodas taikomas kad tyrinėti subjektyvią nuomonę ir kliento patirtį, susijusią su juo pačiu ir pasauliu.

Metodą sudaro trys elementai:

Išnešimas už kabučių arba suskliaudimas. (įsitikinimai, nuojauta, vertinimas atidedami į šalį, kad pamatyti fenomeną ar situaciją kaip pirmą kartą)

Apršymas – fenomenas tiesiog aprašomas, tik tiek kiek fiksuoja jutimo organai.

Sulyginimas – visi fenomenai lygūs, vieareikšmiai.

Aktyvus smalsumas - (Fil Džois,Šarlota Stil)

Suskliausti savo patirtį apie kitą žmogų pavyksta tik keletai sekundžių,bet pamatyti naujai, šviežia akimi jį reiktų išmokti, be savo patirties mes galime funkcionuoti tik labai trumpą laiką. Žmonės rigidiški, jie linkę matyti tai ką nori matyti, tai ką jau yra matę, sunku jiems pamatyti kažką naujo.

Darbas, suskliaudus, panašus į paslapties aiškinimąsi. Klausimai: Kokius su tuo susijusius jausmus jūs jaučiate? Ką tai jums reiškia?  Kaip tai nutiko/įvyko?. Atsakymą terapeutui reikia sulaukti be išankstinio nusiteikimo, be prognozės, koks jis bus.

Eksperimentas

Apsvarstykite situaciją;

Pas jus ateina klientas, kuris vakar palaidojo mamą;

Moteris, kuri sužinojo krūties vėžio diagnozę,

Vyras, kuris susirado nuotaką internete ir ves niekada jos nematęs,

Vyras, kuris kazino pralošė visas šeimos santaupas.

Moteris, kuri trenkė savo dukrai.

Įsivaizduokite, kad tai girdite iš kliento. Kokia pirma jūsų reakcija? Emocija? Svarstymas, mintis?

Eksperimentas parodo, kaip greitai formuojasi išankstinė nuomonė, būname nustebę ,kaip skirtingai priimame žinias. Sunku trenoiruoti šį įgūdį, tam padeda pirminė nuostata, kad Aš nieko nežinau apie šią situaciją, nieko nesuprantu ir nedarau jokių išankstinių išvadų. Įsižeminimo ir sąmoningumo eksperimentai.

Eksperimentas

Klientas ir terapeutas, ir stebėtojas. Klientas pats aprašinėja savo fenomenus, terapeutas stebi ir aprašinėja jam matomus fenomenus, stebėtojas stebi abu ir lygina.

Aptaria, kas vyko.

Eksperimentas

Pagalvokite apie klientą, kurį neseniai matėte. Sau aprašykite jo profesiją, lytį, socialinį statusą, stilių. Pagalvokite kaip jis mato jus? ką jam reiktų dėl savęs padaryti? Apie vieną minutę...

Dabar viską atmeskite ir įsivaizduokite, kad jis sėdi prieš jus,  nebandykite nieko nuspėti ar suprasti. Tiesiog stebėkite, ką matote, kaip jis sėdi, kokia jo kūno poza, plaukai, akys,rankos, kvėpavimas/ Kokie jausmai jums kyla?

Aprašymas -Gebėjimas suvokti ir čia pat fiksuoti

Intervencijos gali būti :

Aš pastebiu, kad...

Man atrodo, kad...

Matau...aš suvokiu, kad...

Terapeutas tuo pačiu metu turi būti kontakte su savo pojūčiais, kūno reakcijomis.

Terapeutas stebi klieno fenomenologiją ir savo paties fenomenologiją. Ši terapeuto funkcija panaši į lydėtojo, sekėjo paskui...Jis seka paskui atsirandančius fenomenus, aprašinėdamas juos sau arba garsiai klientui.

Aprašymas savyje talpina dėmesį, palaikymą, interesą. Padeda klientui išsiaiškinti jo paties interpretacijas, požiūrius, apmąstymus, susikoncentruoti ties jausmais ir patirties įsisąmoninimu.

Ne visi terapeuto aprašyti fenomenai įsisąmoninami kliento. Klientai dažnai susigėsta, kai terapeutas ima juos stebėti ir aprašinėti. Terapeutas turi būti jautrus ir adekvatus. Klientas neturi savęs jausti kaip po mikroskopu.

Sulyginimas

Visi fenomenai yra vienodai reikšmingi. Perlzas –  geštalto terapija yra akivaizdybės terapija. Matau ir turiu drąsos pasakyti.

Aktyvus smalsumas

Iš smalsumo užduodama daug klausimų, bet klausinėjimas negali virsti tardymu, o klientas neturi jausti persekiojamas klausimų, lyg jie turėtų nuvesti į teisingą atsakymą. Klausimuose neturi būti nuorodos į atsakymą ar vertinimo. Klausimas “Kodėl?” dažnai atsakomas jau iš anksto paruoštu atsakymu, išmastymu.

Fenomenologinis metodas daro prielaidą, kad stebimas fenomenas glaudžiai susijęs su stebėtojo pozicija ir jo intencijomis.  Kliento fenomeno aprašymas susijęs su jo tikslais, ir su terapeuto tikslais/ kėslais.

Fenomenologinė psichoterapija- šiuo metu italų psichoterapeutas, filosofas ir rašytojas E. Spinelli ją plačiai propaguoja. Jo darbo pradžia susijusi su Froido tradicija, vėliau jis pereina į fenomenologinį požiūrį.

Įtakotas Huserlio, haidegerio, sartro, Merlo- Ponti jis teigia, kad šių autorių idėjas yra vertinga taikyti psichoterapijoje.

Psichodinamine- froido- siekia, kas pasamoninga pdaryti samoningu. Jungas- turi zm padeti priimti savo seseli, tai yra pasamoninius dalykus. Įsisamoninant, priimant savo slopinamus jausmus sprendžiasi problemos.

Kogityvinė- beko- minciu ir isitikinimu reiksme savijautai. Isitikinimai apie kitu zmoniu priesiskuma., apie dabarti r ateiti, kad tame ieko negalime ieko pakeisti. Depresija. Kvestionuoti ir keisti.

Humanistine -  peveikis terapinis empatiskas zmogaus priemimas, problemos kyla kai zm nepriima kaip zmogaus. Terapeutas priima, suptranta, aktyviai klausant.

Fenomenologinė terapija- terapinis efektas gali kilti is visų trijų psichoterapijos krypčių, šaltinių. Terapinis efektas gali būti pasiektas, sukūrus teigiamą priimantį ryšį su terapeutu.

Kitos terapijos gali buūi suprastos kaip gydymas, fenomenologinė terapija nėra gydymas.

Erestas Spinelli- fenomenologinė terapija ne technika, ne pakeisti, gydyti, o būti gyvenimo palydovu, tyrinėti ir aprašinėti, ne transformuoti, o aprašyti kaip jis išgyvena tikrovę. Nėra bandymas paaiškinti priežastis, tik apraštyti. Problemų sprendimas tera antrine terapijos esme. Zmogaus buciai pasaulyje budingas neuztikrintumas, neimanoma pasakyti koks turi buti zmogus, kas jam geriausia, kokie jo gyvenimo tikslai. Bazinis gyvenimo neuztikrintumas reiškia galimybe. Neuztikrintumas pasirodo aprasinejant kliento gyvenima, pasirodo nenuoseklumai ir netikslumai, pasirodo diskrpcijos metu. Neuztikrintumas tampa terapijos branduoliu.

Terapeutas kaip palydovas, padedantis įsisąmoninti. Geriau įsisamoninunus savo nesklandumus, jis tampa atviresnis pokyčiams, keičia įsitikinimus, per emocinį ryšį su terapeutu tampa priimtu kito žmogaus. Pokyčiai viename iš lygmenų veikia kitus lygmenis. Bandymas aprašyti atveria neužtikrintumas - tai pokyčių prielaida. Egzistencijos problema neužtikrintumas. Psichoterapija negali tapti mokymu apie neapibržėtumą, tik aprašinejimas atskleidžia neapibrėžtumo pavidalus. Spinelli – žinojimo atsiėmimas, pasaulėžiūros suspendavimas, paėmimas į skliaustus. Tai veikia ir kliento ir terapeuto kryptimis. Psichoterapinis efektas – yra neigiamo pobūdžio, atsiėmimas seno, pasiėmimas naujo.

Fenomenologija neneigia visu požiūriu, bet teigia kad technikos nereikalingos, aprašinejant, neapibrėžtumas didina sąmoningumą ir įvyksta terapiniai pokyčiai.

Desain – analizė. Humanistinė kryptis, pradininkai Clark Moustakas ir Medardas Boss.  M. Heideggerio fundamentalioji ontologija 

Kažkada buvo darytas eksperimentas, kurio metu gydytojas psichiatras, uždavinėjo klausimus pacientui. Tas, kuris užduoda tendencingus, kryptingus klausimus stebėtojams gali sukurti bet kokią psichikos sutrikimo aplinką. Galima pacientą apklausti taip, kad atrodytų, kad jis turi haliucinacijas, depresiją, kliedesius, alkoholizmą ir tt. Pavyzdinis klausimas: “ar jūs nebegeriate alkoholio rytais?”

Terapeutas turi atskirti savo interpretacijas, išankstines nuostatas, įtarimus, hipotezes nuo to, kokius reiškinius, fenomenus jis stebi.

 Eksperimentas:

 “Aš dabar matau/girdžiu, kad tu… ir atrodo, kad…”

“Aš dabar matau, kad tavo žvilgsnis įsmeigtas į mane ir man atrodo, kad tu į mane žiūri”.
Eksperimentas įrodo, kad kito žmogaus subjektyvus vertinimas neatitinka kito subjektyvios realybės.

 “Naujoko” žvilgsnis, tai žvilgsis be nuostatų, dzen budistinė būsena.

Aiškinantis fenomenus terapeutas gali naudoti klausimus:

 Eksperimentas

 “Ką tu dabar jauti?” “kaip tu manai, kas tai galėtų būti?” “ką tai reiškia tau?” “kaip tu į tai reaguoji?”

“iš kur tu žinai, kad taip yra?”

Terapeutas turi mokėti pasitiklinti ir leisti klientui pačiam išsiaiškinti, ką jis jaučia.

PVZ kaip tu jauti nerimą? ….. o kuo nerimas skiriasi nuo jaudulio?...

 Eksperimentas

 Terapeutui duodama užduotis klausytis kliento su užslėpta mintimi: “klientas meluoja”, “klientas giriasi”, “klientas slepia tiesą”, “klientas kažko bijo”, “klientas kažko siekia” …- įprastinė sesija, po jos aptarimas, kaip išankstinė nuostata įtakojo klientą ir kaip paveikė patį terapeutą, kas iš to gavosi?" Stebėtojas/terapeutas įtakoja tą, kurį stebi ir jo aprašomi fenomenai yra įtakoti jo paties intencijų, tikslų, kėslų.

Eksperimentas

Empatijai ir atspindėjimui lavinti naudojami eksperimentai. Šešėlio eksperimentas. Susiskirstyti poromis, poroje vienas tampa šešėliu, kitas figūra. Šešėlis atkartoja visus figūros veiksmus, gestus, mimikas, bando pajausti, ką jaučia figūra.