Emocinis kontaktas psichoterapijoje

Emocinis kontaktas, intymumas ir meilė psichoterapijoje

Žmogus nevalgęs gali išbūti iki keturiasdešimt dienų, negėręs apie aštuonias paras. Kiek išgyventume nepatyrę emocinio kontakto su kitu žmogumi?

Emocinio artumo ir bendrumo, intymumo, meilės niekada negalime patenkinti iki galo. Esame pasmerkti nuolat priartėti ir atsitraukti. Trumpos suartėjimo akimirkos, patiriamos kaip konfluencija ir išgyvenamos kaip pilnatvės ir palaimos akimirkos. Pilno susiliejimo mums visada maža, esame kaip stebuklingi ąsočiai, kiek bepiltume į juos, tiek liekame pustuščiai. Vyras ir moteris arba vienas partneris ir kitas partneris visada yra poliariškume, atstovauja du nutolusius polius, kurie traukia vienas kitą, siekia vienas kitą papildyti ir kartu visada stengiasi išlikti kiekvienas sau ir dėl savęs.

Kūdikystėje sekasi, kai patiriama besąlygiška tėvų meilė, kai mylima už tai, kad esi. Tokį jausmą vaikystėje patyręs vaikas, jaučiasi saugus, gerbiamas, jis drąsiai žvelgia į pasaulį, o paaugęs patiria daug mažiau nesklandumų eidamas į kontaktą su kitais žmonėmis, užmegzdamas emocinius ryšius, eidamas į intymumą, mylėdamas.

1935 m. R.A. Spitz‘as ir K.M. Wolf‘as atliko tyrimą dviejuose JAV kūdikių namuose. Dvi vienodos vaikų grupės buvo vienodai maitinamos ir prižiūrimos. Grupė A buvo prižiūrima darbuotojų, kurie turėjo po septynis kūdikius, su jais darbuotojai bendraudavo mažai, didžiąją dalį dienos kūdikiai buvo vieni. Grupę B maitino ir prižiūrėjo jų motinos. Rezultatas sukrečiantis – per dvejus metus mirė 37 proc. kūdikių, kuriems trūko bendravimo su žmonėmis, o kitoje grupėje mirė tik vienas.

Tyrimas tęsėsi toliau – vaikai, kurie buvo prižiūrimi individualiai iki ketvirtų metų, jų IQ pakilo 32 balais, o tų, kurie gavo bendrą globą sumažėjo 21 balu. Vėliau paaiškėjo, kad vaikystėje pilnavertį emocinį kontaktą patyrę vaikai užaugo pilnaverčiais visuomenės nariais, o kitų gyvenimas sunkiai klostėsi visose sferose.

Rytų patarlė skelbia, kad ilga kelionė prasideda nuo pirmo žingsnio.

Kelionė į emocinį artimumą, kontaktą, intymumą ir meilę prasideda šeimoje. Ne paslaptis, kad vaikai mokosi iš pavyzdžio. Mokytis iš pavyzdžio padeda empatijos jausmas. Intymumas prasideda nuo savęs paties priėmimo, nuo pripažinimo, kad esu moteris arba vyras ir nuo to, kad tokiu būdamas galiu turėti ir priešingų savybių bei empatiškai jausti, ką patiria kitas.

Išsiaiškinkime, ką reiškia intymumas.

Intymumas (plg. intymus) – didelio artimumo, asmeniškumo ryšys, visiško saugumo, abipusio pasitikėjimo ir atvirumo, dvasinio ar fizinio susiliejimo su kitu žmogumi jausmas.

Susiliejimo arba konfluencijos atveju tarp individo ir aplinkos kontaktas tampa neįmanomas, nes tarp jų išsitrina ribos. Ši būsena ilgai trukti negali, nes kiekvienas individas siekia išlikti savimi. Geštalto malda postuluoja Aš esu Aš, o Tu esi Tu ir tai yra normali ir sveika dviejų žmonių sąveikos būsena, o intymumas yra tas nuostabus jausmas, kurį patiriame susitikę.

Pasak Perlz‘o konfluentiškas individas „nežino, kas yra jis pats, o kas yra kiti žmonės“.

Santykis ir kontaktas visada yra daugiau nei apie vieną. Kūdikystėje mama yra pilname susiliejime su savo vaiku, jam augant ji pamažu saugiai ima tolti nuo jo, priartėdama intymiomis akimirkomis, taip formuodama saugų emocinį prieraišumą. Priartėjimas ir nutolimas vaikui tampa normaliu elgesiu tiek su juo, tiek ir su kitais žmonėmis. Šeima kaip organizmas visada yra poliariškumo procese, gyvuoja priartėjimo ir nutolimo ciklais. Suaugę intymumą ir susiliejimą su kitu patiria kaip stiprų bendrumo jausmą, susitapatindami su grupe, judėjimu ar mylėdami. Sveikas susiliejimas yra laikina būsena, žmogus visiškai nepraranda savo tapatumo, tik laikinai išsitrina ribos tarp Aš ir ne Aš. Nuo tėvų neatskiskyręs vaikas, negeba sveikai įeiti į emocinį kontaktą su kitu, negeba suartėti intymume ir mylėti, nes jis nežino kas jis yra, jis neturi asmeninės intymumo patirties.

Raidos psichologas M. Hoffman‘as stebėjo, kad kūdikiai pirmais gyvenimo metais yra globaliai emociškai empatiški, jie atsisuka pažiūrėti į kitą vaiką, kuris verkia, ir pravirksta kartu. Vaikas dar nesugeba atskirti savęs nuo kito, savęs nuo pasaulio. Ties antrais metais, kūdikiai pradeda suvokti save kaip kitą, ir patenka į empatinio pasimetimo būseną, kai kito skausmą ir verksmą bando „sutvarkyti“, bet nežino kaip.

Šešeri metai yra ta amžiaus riba, kai vaikams prasideda pažintinės empatijos etapas, gebėjimas situaciją matyti kito akimis. Tam, kad susiformuotų šis įgūdis vaikas privalo matyti kasdienius žmonių emocinio kontakto pavyzdžius.

Pasitaiko, kad suaugęs žmogus taip ir lieka kažkurioje vaikiškoje empatijos stadijoje.

„Kuo sudėtingesni buvo mūsų santykiai vaikystėje, tuo labiau esame linkę baimintis intymumo“ – sako kanadiečių psichoterapeutas Yves Dalpe.

Jis sukūrė savo baimės mylėti teoriją, apimančią įvairias baimės rūšis:

  • baimė būti kito žmogaus kontroliuojamam,
  • baimė išgyventi gėdą,
  • baimė būti atstumtam ir paliktam,
  • baimė būti nemylimam ir skriaudžiamam.

Tuo jis aiškina daugelį meilės abejonių, santuokos frustracijų, vienatvės, emocinio šaltumo atvejų. Tačiau bendrai paėmus tai yra baimė suartėti su kitu, baimė būti intymiame santykyje.

Mūsų tarpusavio santykių kokybė (myliu-nemyliu, draugauju-nedraugauju) turi tiesioginį poveikį mūsų kūno ir emocinei sveikatai. Santykiuose privalome mokėti ne tik imti, bet ir duoti. Per tėvų pavyzdį ir per empatiją žmogus to išmoksta arba ne.

Terapiniuose santykiuose su intymumu mes susiduriame tiesiogiai. Dažnai artimam emociniam kontaktui užsimegzti trukdo ne tik kliento, bet ir terapeuto drovumas. Terapeutas turi turėti drąsos įžengti su klausimais į intymią kliento erdvę, būti emociškai šalia jo, būti atviru ir nuoširdžiu tame santykyje. Kad užsimegztų emociškai atviras ir stiprus kontaktas, terapeutas turi būti emociškai brandi ir tvirta asmenybė, pati nuolat sava patirtimi patirianti intymumą su kitu žmogumi. Intymumas tik viena dalimi yra kūniškas ir seksualinis, visomis kitomis dalimis jis yra apie atvirumą ir artimą emocinį ryšį.


handsinhands

Palengva judame prie sąvokos meilė.

Meilė – psichologinė, dvasinė būsena; tarpasmeninis jausmas, kuris reiškiasi tam tikrose situacijose kylančiomis ir kintančiomis susižavėjimo, džiaugsmo, baimės, nerimo, pavydo emocijomis. Tai tarpusavio santykius ir savęs suvokimą lemianti ir apibrėžianti sąvoka.

Fiziologiškai seksualinei meilei žmogus subręsta paauglystėje arba ankstyvoje jaunystėje. Tačiau jeigu individą kamuoja sunkūs asmenybės sutrikimai, brandai pasiekti prireikia daugiau laiko. Nemažą įtaką turi šeimoje matytas meilės pavyzdys ir gyvenimiška patirtis. Brandžiai emocinei meilei ne visi subręsta.

Negaliu remtis į Z. Froid‘ą, nes jis „pasiplovė“ nuo šios temos, jis sakė, kad nenori rašyti apie meilę, kol ši jam kels problemų, panašu, kad jis jų ir neišsprendė.

„Meilė yra ryšys tarp žmonių, o įsimylėjimas yra vieno žmogaus psichikos sutrikimas“ – teigia psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis.

 Meilė yra dviejų žmonių ryšys keturiuose lygiuose: biologiniame, emociniame, psichologiniame ir filosofiniame (skirstymas paimtas iš E. Laurinaičio).

Biologinis. Mūsų gyvenimo tempas, gyvenimo ritmas – yra pelėdos ir vieversiai, mūsų kūno kvapas, seksualinis potraukis, libido dydis yra biologiniai rodikliai. Taip pat amžius, rasė.

Antras lygis yra emocinis. Emocijos yra bazinis įvertinimas, ar momentas, kuriame aš esu, yra saugus ar nesaugus. Tik saugiame santykyje gali gimti sveikas meilės jausmas.

Trečias lygis yra jausmų psichologinis lygis. Jausmai nuo emocijų skiriasi tuo, kad emocijos yra paprastos ir primityvios – saugu, nesaugu, o jausmai yra labai įvairūs, sudėtingi, labai niuansuoti. Jausmai lemia kaip mes vertiname pasaulį, žmones, santykius, sugyvename vienas su kitu, mokame ar nemokame vienas kito išklausyti, įsijausti ir atliepti kitam.

Psichologiniame lygyje yra labai daug dalykų, atsineštų iš vaikystės, iš buvusios šeimos, kurioje žmogus užaugo, ir jie dažnai būna nesąmoningi, automatiškai kartojami įsitikinus, kad tai teisinga, nes taip gyveno visą gyvenimą, tokį pavyzdį matė šeimoje. Kyla dažnas klausimas – kodėl aš turėčiau dėl tavęs keisti visą savo gyvenimą? Bet šeima yra ne „aš“ ir „tu“ su atskiromis patirtimis – tai yra santykis, ryšys, kurį nuolat turime kurti priartėdami ir atsitraukdami vienas nuo kito. Ne panašumai, bet būtent skirtumai mus riša santykyje.

Ketvirtas lygis yra filosofinis lygis. Iškyla gyvenimo prasmės klausimas. Žmonės mylintys vienas kitą turi žiūrėti viena kryptimi, o ne vienas į kitą. Šeimos užduotis yra pagimdyti ir užauginti vaikus truputį laimingesnius, nei mes patys, tik taip žmogus įprasmina save.

Meilė yra vienas pagrindinių žmogaus poreikių, kurį mes išmokstame tenkinti jau vaikystėje. Antropologė, sociologė H. Fisher sako: „mes gimstame, tam, kad mylėtumėme“. „Aš pradėjau tikėti, jog romantinė meilė yra pirminė motyvacijos sistema smegenyse ji yra fundamenlalus žmonių poravimosi instinktas“. Romantinė meilė stipriai susijusi su dviem poravimosi instinktais: malonumu (seksualinio pasitenkinimo siekimas) ir prisirišimu (saugumas ir sąjunga su ilgalaikiu partneriu).

Trys meilės komponentai – aistra, intymumas ir įsipareigojimas.

Intymumas išgyvenamas ne tik per fizinį, bet ir per emocinį dviejų žmonių ryšį.

E. Fromm teigia, kad meilės, kaip ir bet kokio kito meno, reikia mokytis:

  • Mokytis disciplinos. Meilėje, kaip ir mene, yra reikalinga disciplina. Todėl yra būtina santykiuose išmokti drausmės, t.y. dirbti su santykiais ne tada, kai yra nusiteikimas, o nuolat, kiekvieną dieną.
  • Išmokti sutelkti dėmesį. Mokėti susikaupti – tai mokėti likti vienam su savimi, ir šis gebėjimas yra būtina sąlyga mokantis mylėti“. Būti dėmesingu sau padeda mokytis ir susikaupti. Susikaupimą lavina ir gebėjimas klausytis kito, gyventi dabartyje, čia ir dabar.
  • Kantrybės ugdymas. Greitų rezultatų mokantis meno gali nepavykti, tam reikia laiko, neskubėti, kantriai mokytis mylėti.
  • Noras mokytis, motyvacija, siekti mylėti kitą. Pagrindinė meilės sąlyga – savo narcisizmo įveikimas.

Psichoterapija yra puiki vieta mokytis emocinio santykio, intymumo ir meilės, jei jos vaikystėje kaip pavyzdžio žmogus neišmoko iš savo tėvų, savo šeimoje. Terapeutas visų pirma turi susigaudyti sąvokose ir suvokti kuo skiriasi intymumas, įsimylėjimas ir meilė. Idealu būtų, kad terapeutas savo asmeninėje patirtyje turėtų šių būsenų išgyvenimus, kad galėtų juos emaptijos pagalba atpažinti kitame žmoguje. Atėjimas į sesiją ir išėjimas iš terapinės sesijos yra du emocinio santykio poliai, ugdantys individo tapatybės, autonomijos ir saugaus ryšio elementus. Ėjimas į bet kokį emocinį santykį, į pilną kontaktą yra pažymėtas dideliu energijos kiekiu, kuris dažnai reiškiasi jauduliu, nerimu, sumišimu ir gėda. Dėl šių jausmų vengimo dažnai vengiama ir emocinio ryšio kūrimo, pasirenkama vienatvė, atsisakoma intymumo ir meilės jausmų išgyvenimo. Būti intymiam santykyje, mylėti reiškia leisti priartėti prie savęs labai arti, o kartais ir prarasti savo ribas.

Terapija yra ta vieta, kur galima tyrinėti, patirti emocinį kontaktą, išmokti būti jame.

Tikras intymumas tarp terapeuto ir kliento ištinka buberiško susitikimo akimirką, Aš – Tu santykyje, kai dialogas tarp jų pasiekia aukščiausią kokybinį lygmenį, didijį susitikimo intymumą ištinka susiliejimas, kai trumpam jie tampa vienu, akimirka „aha“ išgyvenama tuo pačiu. Tai ne dviejų kūnų susitikimas, tai dviejų sielų susidūrimas su didžiausia įmanoma energija, kuri lyg žaibas perskrodžia juos, kai jie trumpam yra „Mes“, daugiau nei dviejų suma. Kontakto cikle – tai įvyksta pilno kontaktavimo fazėje.

Susitikti gali tik dvi brandžios asmenybės ir šis susitikimas yra terapinis, gydantis ir keičiantis žmogų.