Dvasinis pokalbis

Indėnai turi posakį: mes kalbamės kalbamės ir prasideda pokalbis. Terapinis pokalbis nėra kasdieniškas pašnekesys apie viską ir apie nieką, jis užsimezga tarp žmonių, kai šie eina į santykį kiek kitokiu lygmeniu. Šį lygmenį aš pavadinčiau dvasiniu žmonių lygmeniu, bet daugelis tuoj susipainios ir ims prieštarauti, kad jie yra netikintys, nereligingi ir taip toliau. Dvasinis pokalbis yra apie esmes ir jame dalyvauja žmogaus vidinis pasaulis, tai jausmais ir išgyvenimais užkrautų žodžių išsakymas ir išklausymas. Iš viso reikėtų paryškinti, kad pokalbis, kuris palengvina jausmų naštą visada yra apie esmes ir apie emocijas. Gyvenime, ar gyvenimo akimirkoje žmogus visada išgyvena ne vieną jausmą, o jausmų spektrą, visada yra sumišusių jausmų ir jausmų, kuriems nerandame pavadinimo, todėl kalbėti vien tik apie gerus jausmus ir gerus dalykus, ar vien tik apie blogus yra retenybė. Visada mes kalbamės apie visus jausmus, kurie šią akimirką yra skirtingame intensyvume ir vieni ryškiau ir intensyviau patiriami, kiti nustumiami ir jiems neleidžiame vyrauti. Dažnai žmonės sako: „ai, tai ko čia skųstis…“, „gal nekalbam apie blogybes...“. Žmogui reikia laiko ir vietos pasiskundimui, parypavimui, pasiguodimui.

conversation 2Vaikui nedraudžiame skųstis, jį guodžiame, raminame – suaugęs žmogus dažnai yra pasiilgęs būtent to ir ieško kito žmogaus, kuris išklausys ir priims, o gal net ras paguodos žodžių. Logoterapija, su jos pradininku Viktoru Frankliu sako, kad žmogui reikia leisti „pasigardžiuoti savo problema“. Šis pasigardžiavimas nėra murkdymasis vis tame pačiame, bet išragavimas visų savo jausmų ir minčių, kurios tik kyla, kai žmogui yra blogai. Bet kuris labirintas turi išėjimą, bet jo struktūrą imame suvokti tik kelis kartus apėję jį, tad pokalbis dažnai ir būna vaikšiojimas šiuo labirintu, dėliojantis ženklus, kurie veda link išėjimo. Kalbėtis su nepažįstamu žmogumi yra daug lengviau ir paprasčiau, nes su juo nesieja mūsų pačių praeities istorija, jis nėra šališkas ir jis turi galimybę mus išgirsti iš šalies, su sveiku atstumu nuo problemos. Vienkartinis pašnekovas mums sudaro galimybę dereflektuoti save, tai yra pačiam atsitolinti nuo savo širdgėlos ir į ją pažiūrėti globalesniu žvilgsniu. Derefleksija leidžia sumažinti skausmo lygį, leidžia pamatyti ne tik save, bet ir savo artimuosius, aplinką tokiu pakilusiu nuo žemės žvilgsniu, lyg iš perspektyvos. Savo dvasinėje kančioje paskendęs žmogus būna aklas ir kurčias kitiems, tuo pačiu labai vienišas savo išgyvenimuose, todėl bet koks pašnekovas, kuris suteikia erdvę save pamatyti iš šono, išgirsti pakartotus jo paties žodžius yra terapeutas. Klausyti moka ne kiekvienas, todėl ilgintis gilesnio, dvasinio, esminio pokalbio reikėtų rinktis specialistus, o ne draugus prie kavos puodelio.