Apie pokyčių burtus

Pradėti nauji metai, sukurti nauji planai, ketinimai. Daugelis sau pasižada, kad šie metai bus pokyčių metai. Kaip gyventi, kad žodis pokytis nebūtų tik žodis, o virstų veiksmu?

Pokytis yra bet kuri situacija, kuri verčia keistis pačiam arba keisti situaciją.

Dažniausia reakcija į iš šalies siūlomą pokytį yra pasipriešinimas.

Pokyčiai būna dvejopi: savanoriški spontaniški. Yra pokyčiai, kuriuos inicijuojame patys ir tie, kurie ateina nekviesti. Moterys yra imlesnės pokyčiams, juos padaro daug ryžtingiau nei vyrai.

Kiekvienas pokytis reikalauja iš žmogaus psichinių ir fizinių jėgų. Didelius, reikšmingus gyvenimo pokyčius žmogus daro, susidūręs su savo ar artimų žmonių liga. Sveikatos problemos yra esminių gyvenimo pokyčių katalizatorius. Liga verčia permąstyti vertybes, į gyvenimą pažiūrėti realistiškai, motyvuoja žmogų elgtis prasmingiau. Ligos patale dažnai daromi dideli egzistenciniai sprendimai. 

Pokyčiai neateina po vieną, jie užveda priežasties ir pasekmės grandinę, kuri gali apimti net keliolika gyvenimo pokyčių. Keičiant kažką fiziniame pasaulyje, savaime kinta ir dvasinis žmogaus pasaulis. Žmogus yra holistinis, jį reikia priimti kaip fizinio, psichinio ir emocinio kūno vienovę. Tad pokytis kažkurioje žmogaus organizmo struktūroje lemia ir fiziologinius, psichologinius, fizinius, psichinius  pokyčius. (Elementarus pavyzdys: žmogus nikstelėjęs koją jaučia skausmą, supranta, kad raišuodamas negalės įvykdyti užsibrėžtų planų,  sąnarys tinsta, kaista, nuotaika blogėja, atsiranda nerimas ir įtampa, ar tikrai „tik nikstelėjau?“. Tai inicijuoja neplanuotus gyvenimo pokyčius: apsilankymą pas gydytoją, laikiną nedarbingumą, lovos režimą ir laisvą laiką, kurio metu apmąstomas tolimesnio gyvenimo planas.)

Pokytis yra ir procesas, ir būsena. Pokyčiai ateina su baimėmis, nenorime prarasti saugumo, stabilumo. Pokytis yra žingsnis iš įprastinės komforto būsenos į nežinomybę, į diskomfortą. Diskomfortas gali būti laikinas, dažnai tik menamas. Ruošiantis pokyčiui mobilizuojamos tiek psichinės, tiek fizinės jėgos. Kyla energija, kuri reiškiasi nerimo būsenomis, kol išvirsta į planuotą veiksmą ir procesą. Atidėliojami pokyčiai ir užstrigimas pasiruošimo stadijose akumuliuoja energiją, todėl didėjantis nerimas ir įtampa gali virsti net nerimo sutrikimo ar net panikos atakų priežastimi. Nerimo sutrikimų ar net panikos atakų išankstinė prevencija gali būti neatidėliojimas pokyčių savo gyvenime.

Pokyčio teoriją nagrinėjo R. Kogan.

Kodėl dažniausiai neįvyksta pokyčiai? Dėl atidėliojimo, rytoj, o rytoj niekada neateina. Vietoj atidėto pokyčio galime sulaukti tik nemalonių psichikos išdaigų.

Siūlau paprastą keturių klausimų eksperimentą, tiems, kurie neprisiruošia pokyčiui. Paimkite į rankas popieriaus lapą, rašiklį ir leiskite sau nuosekliai atsakyti į keturis klausimus:

  1. Koks mano siekio keistis tikslas? (To paties klausimo kitos formuluotės:  Ką aš noriu padaryti? Kodėl aš noriu tai padaryti? Koks mano pokyčio tikslas? Kodėl aš tą noriu daryti? Kokio pokyčio aš noriu, koks jo tikslas?)
  2. Ko nedarote savo pokyčio labui? (Ką dabar aš darau, ar ko nedarau, kas mane skatina ar stabdo artėti prie pokyčio? Ką darote  savo pokyčio link?) 
  3. Dėl ko labiausiai nerimauju? (Kas mane stabdo nuo pokyčio? Kokius turiu įsitikinimus, kurie mane stabdo?)
  4. Ko labiausiai bijau? (Kokia esminė priežastis, kuri mane stabdo?)

Ir atsakius į keturis klausimus, paskutinis judesys link pokyčio: ką jūs galite padaryti būtent šią akimirką, kad procesas prasidėtų? Judesys iš stagnacijos į veiksmą, kryptis link išėjimo iš komforto zonos. Elementarus žingsnelis yra paviešinti savo pokyčio planą šalia esančiam arba paskambinti ir pakalbėti apie tai su artimu žmogumis. 

Visi pasikeitimai prasideda nuo chaoso, ir pasikeitimai sukelia chaosą. Einšteinas sakė: „Tik kvailiui būtina tvarka, o genijus valdo chaosą“.

Girdėti terminai? - saviįtaiga, autotreningas, autogeninė treniruotė, afirmacija, mantra. Man įtaigiausias yra afirmacijos terminas, kurį suprantu kaip viešą įsipareigojimą, pasižadėjimą ir sau, ir kitiems. Kartodami sau ir kitiems pasirinktą pokyčio teiginį, smegenyse formuojame naujas neuronų jungtis ir jas pravaikštome kaip naują takelį per veją, kiekvieną kartą palikdami vis gilesnį pėdsaką. Nuolatinis priminimas sau ir kitiems pamažu juda link paties pokyčio. Tai informacija, kurią įrašome į ilgalaikę atmintį ir užfiksuojame. Turiu jums pavyzdį iš asmeninio gyvenimo. Vaikystėje fantazavau, kad būsiu rašytoja, nuolat pirkdavausi gražius rašiklius, dievinau knygas, maloniausios vietos man buvo knygynai ir bibliotekos. Daug prikalbėjau ir prirašiau apie norą rašyti. Dar nesulaukus man senatvės, gimė knyga „Skolinta iliuzija“. 

Atidėliojimas arba prokrastinacija yra pokyčių stabdis. Po tinginyste ir apatija dažnai slypi baimė, nerimas ir įtampa. Baimė, kad nepavyks, baimė, kad pavyks, baimė, kad nesu tobulai tam pasiruošęs ir t.t.

Prokrastinacija yra tam tikras iššūkis, kurio metu kaskart save išbandome, kiek galiu laiko pastumti, atidėlioti ir vis dėl to su dideliu adrenalino kiekiu atlikti užduotį. Atidėliojimas yra daug psichinių ir fizinių jėgų reikalaujantis procesas. Tinginystė nuo prokrastinacijos skiriasi tuo, kad tingėdamas žmogus jaučiasi ramus ir atsipalaidavęs, o prokrastinacijos jausmas kelia paniką ir baimes.  Būtent panika, didelio intensyvumo nerimo jausmas tikrą prokrastinuotoją išjudina iš vietos. Prokrastinacija – destruktyvus įprotis, kurį kartoja žmogus, turintis pozityvią prokrastinacijos baigties patirtį. Bloga prokrastinacijos baigtis yra vaistas nuo tolimesnio atidėliojimo. Liūdnas pavyzdys lenda į galvą: metimo rūkyti prokrastinacija privedė žmogų prie plaučių vėžio diagnozės, tik sužinojus diagnozę, žmogus metė rūkyti. Komentarų manau, kad nereikia. 

Baigdama temą apie pokyčius noriu jums palinkėti aplenkti neplanuotus, spontaniškus, stichinius pokyčius, planuotais savo jėgomis atliktais pokyčiais. Už kiekvieno stebuklo stovi žmogus, kuris juos daro.